Bylos dėl diskriminacijos darbe Lietuvoje yra ypač retos. Per pastaruosius kelis metus jų buvo, berods, tik dvi. Be to, į viešumą buvo iškilę dar keli diskriminacijos faktai. Taigi iš pažiūros padėtis yra gera, tačiau ją verta panagrinėti įdėmiau.
Imtis šio teksto mane paskatino trumpa naujiena iš Lietuvoje veikiančio tarptautinio masto finansinių verteivų padalinio – „Barclays“ banko atstovybės. Indų kilmės Didžiosios Britanijos pilietis kreipėsi į centrinę banko vadovybę ir pranešė apie rasistinius savo vadovo pasisakymus bei diskriminaciją dėl rasės. Prisipažinsiu, nuoširdžiai pasidžiaugiau, kad visą tai įvyko su UK piliečiu užsienio kompanijoje. Užsienietis yra išsilavinęs žmogus, galintis apsiginti savo nuomonę, kad tai buvo būtent diskriminacijos atvejis.
Sakysite, keista priežastis džiaugtis? Pabandysiu paaiškinti. Tai, kad Lietuvos įmonių vadovai su pavaldžiais darbuotojais elgiasi nepagarbiai – jokia naujiena. Pats savo kailiu patyriau, kas tai yra. ir pats mačiau, kas būna tiems, kurie nedrįsta atsikirsti jau po pirmojo „pono viršininko“ išsišokimo.
Kas yra „didysis“ Lietuvos verslas? Dažniausiai tai tarybinių laikų įmonės, nusavintos legalizavus nusikalstamu būdu gautas lėšas (pvz., iš metalų kontrabandos) arba perleistos naujiems savininkams pagal principą „ką saugau, tą ir vagiu“. Tokių įmonių vadovai geriausiu atveju elgsis kaip kriminalinių grupuočių bosai, blogiausiu – kaip kanibalų genties vadai („iš ryto bloga nuotaika – reikia ką nors suvalgyti“.
Tad visai suprantamas džiaugsmas, kad viskas vyko ne vietinės reikšmės monopolisto kompanijoje, o užsienio įmonėje, kuri privalo atsižvelgti į tai, kad klientų tarpe turi ir diskriminaciją patyrusio darbuotojo tautiečių.
Tai, kad nukentėjo Didžiosios Britanijos pilietis, irgi galima laikyti laimingu sutapimu. Liūdnas likimas laukia tų pačių indų, turinčių Indijos pilietybę, kuomet jie patenka į Pabradės „linksmąja stovyklėlę“, kur, galiu spėti, jie ne kartą išgirsta esą „čiurkos“ ar „babajai“ ir dar tampa čečėnų sporto inventoriaus dalimi. (Beje, patys čečėnai pagal centro klasifikaciją „čiurkoms“ nepriskiriami, nes tokį žodį apie save išgirdę, jie praranda savitvardą ir tuomet pasakiusiojo uniforma tampa menka apsauga nuo „tolerancijos pamokos“, kuri tuoj pat išdėstoma supaprastinta tvarka.) Prisiminčiau ir ukrainiečių darbininkų likimą, kurie legaliai dirbdami Lietuvoje ne tik liko apgauti darbdavio, bet ir buvo padaryta viskas, kad jie kuo greičiau paliktų šalį.
Na, ir tikrai negaliu nesidžiaugti, kad, ko gero, turime reikalą su tikru diskriminacijos faktu. Platus lietuvių viršininkų leksikonas apima ir zoologiją („ožys“, „asilas“, „kalė“, „karvė“, „gaidys“), ir botaniką („grybas“), ir „liaudišką seksologiją“ („pydaras“), o taip pat dažai parodo nemenkas rusų kalbos žinias. Nenorminės leksikos vartojimas nepriklauso nei nuo išsilavinimo, nei nuo amžiaus. Pažinojau vieną stambios įmonės vadovą, turinti mokslų daktaro laipsnį ir kartkartėmis pasirodantį spaudos puslapiuose, kuris pamiršdavo bendrinę kalbą vos tik peržengdavo savo kontoros slenkstį.
Tik štai už „ožį“ negresia nieko, o ir „pydaru“ pakrikštytas heteroseksualas vargiai galės skųstis, tačiau tikiuosi, kad bent keliems vietinės reikšmės „verslo galiūnams“ gavus per ragus už „čiurką“, „juodašiknį“ ar, pvz., „kacapą“, iš įstaigų į alubarį po truputį persikels ir kiti žodeliai. Be abejo, mastymas nuo to nepasikeis ir panieka savo darbuotojams neišnyks (tai lietuviškam „verslo elitui“ įaugę į kraują), tačiau bent jau bus kaip su lauko išviete, kurią sutvarkius šūdas duobėje lieka, bet jau nesmirdi.
Tad belieka laukti, kaip toliau viskas rutuliosis. O aš dar lauksiu, kol kas nors lietuviškoje įmonėje „juodašikniu pydaru“ pavadins homoseksualios orientacijos juodaodį – JAV pilietį. Tuomet pagarbos pamokėlė gali būti kur kas skaudesnė, o lietuviško verslo ir jame besisukančių „dievukų“ civilizavimo procesas įgaus milžinišką pagreitį.