Ekonominė sistema, kurioje gyvename, nėra tik sausų finansinių skaičių, atspindinčių individų, įmonių, šalies deklaruotas pajamas ir išlaidas, rezultatas, – ką mums perša „buhalterinių eilučių“ logika besivadovaujantys visuomenės nuomonės formuotojai. Ekonominė politika – tai vertybių išraiška skaičių kalba.
Todėl Europoje ir pasaulyje apie tai, kas negerai dabartinei ekonominei sistemai ir kaip ją galima būtų pakeisti geresne, kalba ne vien bankų įdarbinti „finansų analitikai“ (ar galima būti vien tik finansų analitiku, tuo pačiu nesant visuomenės, valstybės ar net moralinių vertybių analitiku?), bet ir kunigai, rašytojai, muzikantai, sociologai.
Į klausimą, kokioje ekonominėje sistemoje (ir kultūroje) gyvename, daugelis tikriausiai nesuabejoję atsakys – neteisingoje, pilnoje streso ir netikrumo. Tačiau tik nedaugelis suabejos, kad tai nėra gyvenimo duotybė: kapitalizmas toks, koks yra čia ir dabar, nėra mums iš anksto duotas kaip gyvenimas ir oras, tai mūsų vertybių – kultūros kūrinys. Ekonominė sistema – tik praktinių įrankių visuma, kuri vieniems padeda siekti geresnio gyvenimo, kitiems – ne.
Kapitalizmas – sistema, padedanti siekti geresnio gyvenimo tik turintiems kapitalo – daugeliui gali atrodyti kaip „istorijos pabaiga“, t.y. be alternatyvų. Tačiau kapitalizmas yra nuolat besikeičianti sistema, nes keičiasi kapitalo šaltiniai ir kapitalo akumuliavimo būdai. O jie daugiausia priklauso nuo viešosios politikos ir dominuojančių politikos vertybių.
2009 m. Ianas Bremmeris iš Vašingtono „politinių rizikų“ konsultacinės įmonės „Eurasia Group“, artimos JAV Valstybės departamentui, pradėjo skambinti varpais: liberalioms demokratijoms, paremtoms laisvos rinkos kapitalizmu, iššūkį kelia besiformuojanti nauja politinė-ekonominė santvarka – „valstybinis kapitalizmas“. „Valstybinis kapitalizmas – tai ekonominė sistema, kurioje valstybė yra pagrindinis žaidėjas, naudojantis rinkas politiniams tikslams pasiekti“, – įtakingame žurnale „Foreign Affairs“ rašė I. Bremmeris. Diskusija apie tai, kokias valstybes galima priskirti šiai kategorijai, netyla iki šiol. Prisijungiu prie jos ir šiuo komentaru.
Valstybinis kapitalizmas šiandien, pasak Bremmerio, remiasi šių išteklius kontroliuojančių institucijų veikla: valstybiniu naftos sektoriumi, valstybinėmis įmonėmis, monopolinėmis korporacijomis ir valstybiniais fondais (sovereign welfare funds). Jis įsigali Kinijoje, Rusijoje, Persijos įlankos šalyse, Pietų Amerikoje – ten, kur valstybės valdomame sektoriuje sukurtos „vidaus rinkos“. Nutylima, kad paradoksaliai toks kapitalizmas įsigali būtent tose šalyse, kurios beatodairiškai ėmėsi vykdyti neoliberalias ekonomikos politikas ir perėmė korporacijų valdymo patirtį viešajame sektoriuje. Taip gali atsitikti ir Lietuvoje.
2010 08 27 neoliberalus ūkio ministras Dainius Kreivys savo tinklalapyje ir delfi.lt publikavo netikėtas mintis, pabrėžiančias valstybinio sektoriaus įmonių svarbą. Ministras straipsnyje „Apie valstybinių įmonių svarbą...“ klausia: „Gal galėtumėte pasakyti, koks yra skirtumas tarp „TeliaSonera“ ir „Vodafone“? Arba „Statoil“ ir „Shell“? Skiriasi jų savininkai: vienu atveju tai privatūs akcininkai, kitu – valstybė ir jos žmonės.“
Pasinaudodamas „Laisvąja tribūna“ atsakau, kuo skiriasi „Statoil“ (kurios 67 proc. akcijų priklauso valstybei) nuo „Shell“. 2009 m. „Statoil“ gavo 15,6 mlrd. eurų pelno – kiek mažiau nei „Shell“ (22,1 mlrd. eurų), bet sumokėjo valstybei apie 46 proc. mokesčių nuo pelno. Tuo tarpu „Shell“ (būdama tik privataus kapitalo įmone) per pastaruosius 3 metus nuo savo veiklos antrinėse įmonėse (esančiose off-shore teritorijose) sumokėjo tik apie 7,6 proc.
Nyderlandų Tarptautinių korporacijų tyrimų centras (SOMO) šiemet paskelbė išsamią kontroversiškų kompanijos „Royal Dutch Shell“ verslo praktikų apžvalgą, kurioje nurodė, kokius būdus naudoja įmonės, siekdamos maksimaliai sumažinti savo indėlį į valstybės biudžetą, o kartu ekstensyviai ir dažnai žalingai aplinkai naudodamos gamtos išteklius. Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos „Amnesty International“ tinklalapyje pateikta net 80 pranešimų, dokumentuojančių „Shell“ kompanijos verslo praktikas, kurios kėlė pavojų aplinkos apsaugai ir žmogaus teisėms, bet (iškalbingas faktas) nė vieno pranešimo apie „Statoil“.
Daugiau skirtumų: „Statoil“ – pirmoji istorijoje tarptautinė kompanija, sudariusi sutartį su tarptautinių profsąjungų federacija ICEM (dar 1998 m.) ir garantavusi lygias teises darbuotojams ir kolektyvines sutartis su įmone visuose įmonės filialuose: nuo Lietuvos iki Azerbaidžano. Pažįstamos, dirbusios „Statoil Lietuva“ nuo įmonės įsikūrimo, buvo vienos iš pirmųjų verslo vadybos profesionalių moterų Lietuvoje. Tai iškovoti pavyko dėl stipraus valstybės sektoriaus ir jo remiamų profsąjungų Norvegijoje.
„Shell“ nuėjo kitu keliu. Kaip ir daugelis tarptautinių korporacijų, užmerkė akis į tiekėjų trečiosiose šalyse darbo praktikas, nors jų veikla buvo tiesiogiai susijusi su „Shell“. Įmonę nuolat lydėjo kovos su britų profsąjungomis dėl nesaugių darbo sąlygų naftos platformose, dėl aplinkos taršos. Šiemet žmogaus teisių organizacijos vėl kėlė klausimą dėl „Shell“ partnerio Brazilijoje įmonės „Cosan“, kurią net Brazilijos Darbo ministerija buvo įtraukusi į juodąjį sąrašą kaip įmonę, naudojančią vaikus darbui. Tai atsispindėjo ir JAV Darbo ministerijos 2010 m. sudarytame prekių, kurioms gaminti naudojami vaikai arba prievarta, sąraše.
Lietuvos ūkio ministras, lygindamas pasaulio valstybines ir privačias įmones, iš pirmo žvilgsnio, regis, taip pat išskiria valstybės įmones kaip visuomenei atnešančias didžiausią naudą. „Svarbiausia, – pabrėžia jis, – tai, kad „TeliaSonera“ ir „Statoil“ pelnas – tai kiekvieno švedo ir norvego pelnas, jaučiamas per socialines garantijas, aukštos kokybės paslaugas ir pan. Švedijai, Suomijai pavyko atrasi ir įgyvendinti aukso viduriuką.“ „Kodėl šio sąrašo (pasaulyje sėkmingai veikiančių valstybinių įmonių, – L. E.) nepapildžius „Litexpo“, „Lietuvos geležinkeliais“ ar „Lietuvos paštu“? – garsiai svarsto ministras. Kaip tai paaiškinti? Nejau pasikeitė vertybės, kuriomis Vyriausybė grindžia savo veiklą, orientuotą į viešo sektoriaus mažinimą?
Deja, ministro žinia skirta tik Lietuvai. Kapitalo rinkoms ji – kitokia, sudedanti visus taškus ant „i“. 2010 07 08 laikraštyje „Financial Times“ premjeras Andrius Kubilius žodžių į vatą nevynioja: „Mes verčiam savo valstybines įmones sukurti galimybes pritraukti privatų kapitalą per pirminį viešą akcijų siūlymą ir kapitalo rinkas.“ 2010 07 17 laikraštyje „The Wall Street Journal“ jis dar konkretesnis: „Vyriausybė turi kreipti valstybines komercines įmones siekti vienintelio tikslo – įmonės vertės maksimizavimo.“ Vietoj ankstesnio kategoriško teigimo, kad valstybinį sektorių reikia privatizuoti, dabar žadama valstybines įmones išlaikyti valstybės rankose, bet atverti jas kapitalo rinkoms. Tai – naujasis, „valstybinių rinkų“ kapitalizmo veidas: ekonominė sistema, kurioje valstybė (neoliberalų rankose) tampa pagrindiniu žaidėju, naudojančiu kapitalo rinkas politiniams tikslams pasiekti. Šiuo atveju siekiant sumažinti kitų politinių ir ekonominių grupių įtaką.
Tai vyksta ir kitose pasaulio ekonomikose, kur neoliberalai bandė politiniams interesams pajungti kapitalo rinkas. Sugriuvus pasaulio kapitalo rinkoms 2008–2009 m., finansinių įsipareigojimų naštą iš subankrutavusių ar reorganizuojamų finansinių institucijų perėmė valstybė. Skolos neišnyko – nuostoliai persikėlė mokesčių mokėtojams. Krizės įkarštyje globalios konsultacinės bendrovės „McKinsey & Company“, dirbančios su didžiausiomis pasaulio korporacijomis ir nuolat laikančios ranką ant globalios ekonomikos pulso, generalinis direktorius Ianas Davisas parašė trumpą žinią savo klientams: „Mes patiriame (...) ekonominės tvarkos restruktūrizavimą.“ Dėl šios ekonominės tvarkos pertvarkos valstybės sektorius taps augimo šaltiniu.
2010 m. Barry Lynnas iš liberalaus think-tank Vašingtone „The Cato Institute“, artimo demokratams, knygoje „Įvarytas į kampą. Naujasis monopolinis kapitalizmas ir sugriovimo ekonomika“ konstatavo: „Monopolinio kapitalizmo sąlygomis vieninteliu augimo šaltiniu korporacijoms tampa viešas sektorius.“ Tam pritarė Londono karališkosios kolegijos profesorius Raymondas Plantas (ilgametis buvusio Leiboristų partijos vadovo Neilo Kinnocko patarėjas) šiemet išleistoje knygoje „Neoliberali valstybė“, detaliai išnarstęs neoliberalų ideologijos poveikį valstybei, konstatavo: vietoj siekio sumažinti valstybę „neoliberalizmas sukūrė rinkos valstybę“.
Bandymas pertvarkyti valstybinį sektorių pasitelkus korporacijas – tai tas pats, kas eiti su meška medaus kopinėti. Dar 2001 m. „McKinsey“ konsultantai, atlikę išsamų kapitalo rinkose 1962–1998 m. veikusių 1008 didžiausių to laikotarpio įmonių (kurių akcijos buvo įtrauktos į JAV akcijų sąrašą S&P 500) tyrimą, nustatė, kad kompanijos, išsilaikiusios tarp lyderių ilgiau nei 10 metų, turėjo 5–7,5 proc. metinį augimą. Tokį augimą pradiniame kapitalizmo etape joms galėjo užtikrinti nacionalinių rinkų plėtra, vėliau, nuo 1970-ųjų – pritrauktas globalus užsienio kapitalas, nuo 1980-ųjų – finansinių inovacijų instrumentai, o nuo 1990-ųjų – informacinės ir ryšio technologijos. Po paskutinės krizės naujo augimo šaltiniu tapo valstybės sektorius.
Lietuvos vyriausybė jau imasi darbų valstybės įmonių sektoriaus atvėrimui kapitalo rinkoms ir kartu pagrindiniams šių rinkų žaidėjams – korporacijoms. Pirmas žingsnis – rinkos įvertinimas – atliktas. Liepą paskelbta Valstybės valdomų įmonių metinė apžvalga „Metinė apžvalga: Lietuvos valstybės valdomas komercinio naudojimo turtas 2009“. Apžvalgos autoriai neskelbiami (spaudoje minimi užsienio konsultantai). Rašoma, kad „apžvalgos rengėjai negarantuoja ir neprisiima jokios atsakomybės dėl šios informacijos tikrumo, išsamumo ir tikslumo“. Kad nekiltų papildomų klausimų, konsultantai Vyriausybės ataskaitoje įrašo: „Ši apžvalga nėra nei siūlymas parduoti ar kvietimas pirkti vertybinius popierius ar bet kokį turtą, nei sudarys dalį bet kokio investicinio sprendimo ar bet kokio sprendimo sudaryti bet kokį sandorį.“
Apžvalga – pirma valstybės ruošiamos „valstybinių įmonių“ rinkos analizė. Rinka suskirstyta į keturis segmentus: energetika (60 proc. pagal apyvartą), transportas (22 proc.), miškininkystė (4 proc.) ir kita (14 proc.). „Kita“ – nespecifikuota – gal todėl, kad tai nėra tikslinė rinka, o, pavyzdžiui, miškininkystė yra. „Kita“ apima sveikatos apsaugą ir vaistines, mokslo institutus, švietimo centrus, taip pat kelių valdymo įmones, turto valdymo fondus, statybą ir projektavimą. Pagal šią rinkos apžvalgą, valstybės valdomo komercinio turto portfelio vertė 2009 m. sudarė daugiau nei 5 milijardus eurų, t.y. sukūrė apie penktadalį šalies BVP. Valstybei priklauso daugiau nei 300 komercinės paskirties įmonių (įskaitant holdingo bendroves). Šiame sektoriuje dirba 45 tūkst. darbuotojų. Bendra grynoji metinė valstybės valdomų įmonių apyvarta sudaro 2,4 mlrd. eurų.
Įsijauskime į korporacijos vaidmenį. Kaip užsidirbti iš tokio valstybinio sektoriaus? Sovietinėje planinėje ekonomikoje tai buvo galima pasiekti perskirsčius išteklius ir priklausomybę „klasei“, kontroliuojančiai gamybos priemones ir išteklius (užimant poziciją nomenklatūroje, žinybinėje hierarchijoje). Posovietinėje „rinkos“ ekonomikoje – per išteklių monopolizavimą ir priklausomybę ekonominėms ir politinėms grupėms, kontroliuojančioms kapitalo akumuliavimą. Neoliberalų vizija – pasiekti tai panaudojant valstybės sektoriaus išteklių vertės generavimą kapitalo rinkose ir įsitraukus į tarptautinių korporacijų tiekimo grandines.
Ko reikia korporacijoms iš valstybės, kad galėtų pasinaudoti viešo sektoriaus ištekliais augimui generuoti? Trijų dalykų: pirma, pigios, kontroliuojamos ir paklusnios darbo jėgos, – todėl imtasi taisyti Darbo įstatymą (pataisų esmė – sumažinti išlaidas darbo jėgai pasinaudojus administracinėmis priemonėmis, apribojančiomis darbuotojų teises), antra, kapitalo, – todėl kofinansuojamas tiesioginių užsienio investicijų atėjimas, derantis su korporacijomis dėl kapitalo suteikimo infrastruktūrai, darbuotojų lavinimui ir inovacijoms.
2000 m. priimta ES Lisabonos strategija, kurios gairės tapo ES Struktūrinių fondų alfa ir omega, paveikta neoliberalios pasaulio vizijos ieškant naujų augimo šaltinių po ankstesnės finansinės krizės, siekė kofinansuoti įmonių išlaidas technologijos plėtrai taip, kad bendras privataus ir viešo sektoriaus indėlis siektų 3 proc. ir taip netiesiogiai sudarytų galimybes korporacijoms augti. Pagaliau trečia: korporacijoms iš valstybės reikia svertų – valstybinių įmonių valdymo kontrolės, – todėl nuo rugsėjo 1 d., kaip užsimenama ministro Dainiaus Kreivio tekste, pradedamas valstybinių įmonių komercializavimo strategijos svarstymas.
Tai, kokie valdymo mechanizmai ruošiami, galima perskaityti 2006 m. „McKinsey“ konsultanto Simono Wongo Pasaulio bankui pristatytame konfidencialiame pranešime (prieinamame per Google paiešką Pasaulio banko tinklalapyje) „Korporacinis valdymas valstybinėse įmonėse“. Ten nurodyti praktiniai veiksmai, kurių rekomenduojama imtis pertvarkant valstybinių įmonių kontrolę pagal korporacijų modelį. Tarp minimų – tokie „praktiniai“ patarimai: „Veikite greitai ir staigiai – pripažinkite „greitų pergalių“ svarbą“, „mąstykite holistiškai, veikite nuosekliai ir būkite realistais dėl pokyčių tempo“, „pagrindinis tikslas – institucionalizuoti reformas – „perkrauti“ socialinius lūkesčius taip, kad vėliau būtų sunku pakeisti pasiektus laimėjimus“.
Naujausi politiniai pareiškimai ir veiksmai rodo, kad neoliberalios politikos Lietuvoje toliau kryptingai vykdomos, tačiau juos duoda priešingų rezultatų, nei deklaruoja jų vykdytojai. Vyriausybė skelbia norinti padaryti piliečius savarankiškesnius, tačiau per dvejus metus patentininkų skaičius sumažėjo nuo 99,1 tūkst. (2008 m.) iki 29,1 tūkst. gyventojų (2010 m.). Neoliberali politika paradoksaliai stiprina valstybės vykdomojo aparato ir politinių biurokratų įtaką ekonomikai. Stiprėja valstybinių fondų (per ES struktūrinę paramą) įtaka formuojant politikos gaires švietimui, kultūrai, visuomenei ir verslui. Viešas sektorius pertvarkomas į valstybės administracinio aparato reguliuojamas „rinkas“ (švietimo, aukštojo mokslo, energetikos, t.t.). Darbuotojus pririša darbo rinka, griežtėja bedarbių kontrolė, vietoj ilgalaikių investicijų ateina franšizė. Analogiškai vystosi kitos išteklių ekonomika paremtos šalys, į kurias nenorėtume lygiuotis.
Raymondas Plantas išskiria dvi tolesnės raidos perspektyvas. Nė viena jų nekelia didelio optimizmo. Pirmoji, neoliberalus „valstybinis kapitalizmas“ taps ekonomine-technokratine santvarka, paremta „moksline vadyba“, centralizuotu planavimu ir grįžtamojo ryšio kontrolės mechanizmais (galbūt senesnei kartai jis primins vėlyvąjį „socializmą“ – tik su korporacijomis, valdančiomis viešąsias paslaugas teikiančias valstybines įmones iš vidaus). Tokios visuomenės simboliu galėtų būti „Fluxus ministerija“ – menininkai buvusio viešojo sektoriaus griuvėsiuose (Sveikatos apsaugos ministerijoje – kertinės viešojo sektoriaus institucijos apleistame pastate), vadybininkų prižiūrimi, vykdo projektus.
Antroji perspektyva taip pat nedžiugina savo padariniais: neoliberalus projektas patirs bankrotą, nes pririšus valstybinį sektorių prie cikliškai besivystančių kapitalo rinkų krizės neišvengiamos: pelno siekio logika reikalaus iš valstybės sektoriaus generuoti nuolatinį augimą, o jis bus įmanomas tik visuomenės įsiskolinimo sąskaita balansuojant biudžetą. Ar įmanoma viso to išvengti? Įmanoma bent jau pradėti kalbėtis apie tai, kokią geresnę visuomenę įsivaizduojame ir kokios ekonomikos mums reikia.
7 meno dienos, Nr. 30 (906), Laisvoji tribūna
