Ištisus dešimtmečius kairieji kritikai teigė, jog Tarptautinis valiutos fondas (TVF) yra tiesiog įrankis finansų elito (dažniausiai JAV) rankose, skirtas įgyvendinti jo užmojus. Kaip ir buvo galima numanyti, toks požiūris būdavo su panieka atmestas galingųjų bei jų liokajų, dirbančių žiniasklaidoje, kurie TVF instituciją mėgina parodyti kaip geradarį, padedantį vargstančioms valstybėms.
Ilgas grobikiško ir prievartinio skolinimo bei finansavimo, kuris visada susietas su griežtu taupymu socialinėse srityse, sąrašas yra pateisinamas kaip spaudimas „išlaidžioms“ valstybėms, verčiantis susitvarkyti savo finansinius reikalus ir įsipareigojimus. Būtent tokie mitai ir palaiko pasitikėjimą globaliniu kapitalizmu.
Kiek rimčiau pažvelgus iš arti į TVF veiksmus, akivaizdžiai pasimato politika, kuri slypi už skambių, kilniais ketinimais paremtų frazių. Puikus pavyzdys – nesenas susidūrimas tarp TVF (bei Europos Sąjungos atstovų) ir naujai išrinktos Vengrijos vyriausybės.
Po konservatorių „Fidesz“ partijos pergalės balandžio rinkimuose šalies vadovai parodė žiupsnelį ekonominio populizmo ir susilaikė nuo socialinių reikmių finansavimo apkarpymo. Kad būtų pasiektas ES nustatytas 3,8% BVP deficitas, „Fidesz“ ministrai suplanavo įvesti mokestį finansiniam sektoriui (financial transaction tax), kuris būtų sumažinęs deficitą ir surinkęs papildomų pajamų biudžetui. Tai nepatiko TVF atstovams nepaisant to, jog Vengrija buvo finansinio atsakingumo pavyzdys – 4 metai žiauraus ir skausmingo biudžeto taupymo vardan to, jog būtų išvengta nemokumo dėl pernelyg didelės skolos.
Anksčiau valdžiusi socialdemokratų partija buvo įdiegusi ekstremalius taupymo metodus viešajame sektoriuje, kad patenkintų TVF reikalavimus, kurių „apdovanojimas“ buvo 26 trilijonų dolerių paskola, suteikta 2008-ųjų metų pabaigoje. Kai diržai buvo suveržti, deficitas (išreikštas procentais nuo BVP) sumažėjo nuo 10%, koks buvo 2006-aisiais, iki mažiau nei 4%. Tai buvo nepaprastai skausmingas procesas, kurio intensyvumas viršijo bet kurios kitos Europos vyriausybės iššūkius. Trumpai tariant, Vengrija yra arčiausiai ES ir TVF rekalavimų dėl finansinio atsakingumo iš visų savo Europietiškų kaimynų.
Nepaisant to, kai liepos viduryje naujoji Vengrijos vyriausybė mėgino tartis su TVF ir ES dėl 2008-aisiais gautos paskolos likusios dalies, TVF netikėtai pasitraukė iš susirinkimo motyvuodamas tuo, jog Vengrija daro nepakankamai, kad sumažintų savo deficitą. Nuoširdūs stebėtojai negalėjo patikėti tokiu posūkiu, turint omeny sėkmingus Vengrijos veiksmus siekiant įgyvendint TVF reikalavimus. Akimirksniu vengrų valiutos forinto vertė krito, Vengrijos akcijų birža smuko 3%, o skolos draudimo kaina pašoko.
Finansų rinkos akivaizdžiai mėgino bausti Vengriją už tai, kad ji buvo teisinga ir gera. Vienas banko vadovas žurnale „The Wall Street Journal“ atvirai teigė, jog situacija Vengrijai taps labai sunki. Europos komisijos narys ekonominiams reikalams pagrasino, jog Vengrijos „didžiulė skola pareikalaus griežtų sprendimų, ypač liečiančių išlaidas“. Bet labiausiai iškalbingas yra tas faktas, jog TVF vadovas Vengrijoje Christophas Rosenbergas tame pačiame „Wall Street Journal“ Vengrijos vyriausybės pasiulytas priemones sumažinti deficitą, ypač mokestį bankams, pavadino „nesąmoningomis“.
Kodėl TVF turėtų rūpėti, kokiu būdu vengrai ketina mažinti savo deficitą? Tiksliau sakant, kodėl vienas būdas – įvedant vyriausybės taupymą – yra tinkamas, o kitas – pakeliant mokesčius bankams – yra pavadinamas „nesąmoningu“?
TVF pasitraukimas Vengrijoje parodo, jog ši institucija nėra garbinga organizacija, kuri savo paskolomis stengiasi padėti valstybėms, turinčioms biudžeto problemų. TVF, centriniai bankai ir įvairūs politikos strategai pasinaudoja skola bei augančiu deficitu, kad būtų sumažintos viešojo sektoriaus išlaidos socialinėms reikmėms. Kai Vengrija sumažino pensijas bei išmokas, kai prailgino pensijinį amžių, kai sumažino subsidijas ir kai neleido kilti algoms – viskas buvo laikoma išmintinga ir verta paskolos suteikimo. Tačiau kai buvo paprašyta, kad šiek tiek naštos užsimestų finansinis sektorius, TVF pasmerkė Vengrijos vyriausybę ir pasitraukė nuo derybų stalo. TVF pareigūnai puikiai žinojo, jog Vengrija bus nubausta dėl savo nepaklusnumo grobuoniškam finansų sektoriui sumenkinant valiutą, padidinant skolos kainą bei sumažinant akcijų vertę.
Vengrijos pavyzdys yra ne toks dažnas, tačiau atvirai demaskuoja veidmainišką ketinimą per valstybės skolą sugriauti sunkiai išsikovotą socialinio saugumo tinklą. Per visą Europą šita strategija išplito kaip maras – maras, griaunantis paprastų darbininkų gyvenimo kokybę. Nuo Graikijos iki Islandijos, nuo Ispanijos iki Didžiosios Britanijos, nuo Portugalijos iki Prancūzijos finansų oligarchai sugriovė tautų finansinę sveikatą, išpūtė išgalvotas baimes dėl skolų ir deficitų nepadengiamumo bei atvirai pradėjo ataką prieš institucijas, strategijas ir programas, suteikiančias paramą daugumai piliečių. Ir be abejo, paklusnios žiniasklaidos ir „papūgiškai“ viską atkartojančių ekonomikos ekspertų dėka nepagrįstai didžiulė grėsmė dėl nesuvaldomos skolos nuplaukė iki JAV krantų.
Šitos šarados esmė yra dvilypė. Visų pirma, yra siekiama visą skolos naštą perkelti ant dirbančiųjų žmonių pečių. Visa skola, atsiradusi dėl nesibaigiančių karų, išpūstos kariuomenės ir krašto apsaugos, mokesčių lengvatų turtingiesiems, korporacijų aprūpinimo ir subsidijų, yra nukreipiama visai visuomenei. Tikrai nuoširdžiai susirūpinę skolomis turėtų žvelgti kitur. Jackas Rasmusas savo naujoje knygoje „Epic Recession“ pademonstruoja, jog didžiausia dalis visos JAV skolos per pastarąjį dešimtmetį buvo sukaupta finansinėje sferoje; mažesnė dalis buvo sukaupta nekilnojamojo turto bei vartojimo kategorijoje; panaši skola į namų ūkio skolą buvo sukaupta ir nefinansinių korporacijų sektoriuje; o pati mažiausia skolos dalis buvo vyriausybės balanso ataskaitose. Taip pat verta pažymėti, jog namų ūkių ir vyriausybės skola iki 2009-ųjų augo lėčiau negu korporacijų skola. Todėl tiems, kurie pernelyg rūpinasi dėl augančių skolų, reikėtų savo dėmesį nukreipti nuo vyriausybės išlaidų į tuos korporacijų pasaulio žaidėjus, kurie yra atsakingi už esamą krizę dėl perteklinio skolinimosi.
Antra, ataka prieš vyriausybės paramą žmogiškoms reikmėms yra tiesioginė ataka prieš darbo jėgos vertę atimant visas garantijas iš darbuotojų, išskyrus minimalaus egzistavimo palaikymą, gudrybėmis skleidžiant baimę tarp nedirbančių žmonių dėl skolų dydžio, tarp minimaliai įsidarbinusių bei tarp tų, kurie nėra tarpusavyje susivieniję. Neturėdami socialinio saugumo tinklo ir matydami miglotas ateities perspektyvas, darbuotojai bus pasiruošę priimti daug prastesnes darbo sąlygas bei užmokestį, negu jie sutiktų normaliomis sąlygomis. Bendruomenei skirtos paramos panaikinimas dar labiau nuskurdina darbo žmones ir prailgina jų darbo valandas bei pensinį amžių. Jei 8 darbo valandų išsikovojimas buvo vienas ryškiausių pergalių klasių kovos kontekste, darbingumo metų prailginimas – tai yra pensinio amžiaus pailginimas – yra lygiai toks pat pralaimėjimas. Taigi ši suktybė, užmaskuota „skolos grėsme“, yra paprasčiausias bandymas padidinti galimybę išnaudoti darbo jėgą finansinės veidmainystės dėka.
Finansinis ginklas, kurį valdo Europos (ir JAV) valdančiosios klasės, pademonstruoja jų dominuojančią galią bei nesibaigiančius žaidimus finansų sektoriuje. Nepaisant visų kalbų dėl reguliavimo ir priežiūros, finansinė veikla išlieka arogantiškai agresyvi ir labai rizikinga. Be abejonės, tai pabrėžia totalią finansinio sektoriaus pergalę – kaip nuspėjo Leninas – užgrobiant didžiausią nišą valstybiniame monopolistiniame kapitalizme. Tiek finansinio sektoriaus vaidmuo išrenkant JAV prezidentą (jis buvo didžiausias rinkiminės kampanijos finansuotojas), tiek valdžia, kuria gali džiaugtis šio sektoriaus viršūnėlė, kurdama ekonomines strategijas, tik paryškina esamą situaciją.
Vengrijos ateitis atrodo labai pavojingai. Investuotojai ir toliau yra atgrasomi dėl vyriausybės skolos, o rinkos jau auteikė Vengrijos skolai žemiausios kategorijos statusą (junk-status), nors reitingavimo agentūros dar to nepadarė. Vartotojai ir smulkūs verslai yra kreditavimo gniaužtuvuose, kurie vis labiau ima veržti dėl krentančios valiutos – forinto – vertės. Beveik 70% vartotojų skolos yra laikomos užsienio valiutomis, pasiskolinus iš užsienio bankų. Kadangi pajamos bei algos yra forintais, užsienio valiutų skola pučiasi dėl forinto kritimo. Be abejonės, tai yra papildoma priežastis, kodėl TVF reikia apsaugoti finansų sektorių. Tuo tarpu pragyvenimo standartai krenta, o nedarbas pasiekė 10%.
Intriguojančiame straipsnyje apie Vengrijos sunkumus „The Wall Street Journal“ pažymi šalyje augančią nostalgiją socializmui. Cituojama Margrit Ember: „Aš nesakau, kad viskas buvo labai gerai, tačiau senojoje sistemoje nebuvo įmanoma atsidurti tokioje padėtyje“. Vengrijos komunistų partijos organizatorius Istvanas Kovacsas džiaugiasi, kad jo idėjos atgauna populiarumą. „Aš sutinku vis daugiau žmonių, kurie sako, kad socializmo laikotarpiu gyventi buvo geriau.“
Iš http://zzs-blg.blogspot.com vertė Vytautas Liutkus
