Vakar krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė pareiškė, kad mes privalome kariauti Afganistane. Tas karas kainuos brangiai, o Lietuvos žmonės privalo finansuoti šį karą. Kitokiu atveju, tai bus „tam tikra politinė katastrofa“, – teigė ministrė. Pamąstykime kartu, kurioje vietoje čia yra katastrofa.

Akivaizdu, kad kariuomenė yra toks dalykas, kuris turėtų ginti savo šalį nuo priešų. Ginti šalį nuo priešų – štai pagrindinis kariuomenės uždavinys. Ir mes visi sutinkam, kad tokia kariuomenė reikalinga, juk ginti mus nuo priešų yra geras ir skatintinas dalykas.

Kitas galimas variantas – kariuomenė gali būti puolamoji. Ji gali užpulti kitą šalį. Tokių kariuomenių mes nemėgstame. Mums nereikia karų. Per karus žūsta žmonės. Visi karai yra grobikiški, tai yra įsiveržimas į svetimą teritoriją su piktais kėslais – užpulti, užmušti, atimti turtą, žemes, išprievartauti, išniekinti... Tai amoralu. Ir visi civilizuoti žmonės smerkia agresorius. Hitleris buvo agresorius, jis puolė. Taip negalima.

Taigi yra du variantai kariuomenei. Žinoma niekas nenori būti užpuoliku, o visi nori ginti. Todėl mūsų kariuomenė vadinasi „krašto apsauga“, o ne „kitus kraštus puolantys būriai“. Paradoksas, bet visų pasaulio valstybių kariuomenės vadina save ginamosiomis. Ir nėra nė vienos kariuomenės, kuri įvardina save puolamąja.

Tai kas gi pasaulyje kariauja, jeigu visi tik ginasi?

Panagrinėkime Lietuvos kariuomenės atvejį. Ką mūsų kariuomenė veikia Afganistane? Yra du variantai, ką mūsų kariuomenė gali veikti Afganistane. Pirmas – pulti. Antras – gintis.

Ar mes puolame Afganistaną? Tikrai ne. Ar mes ginam savo šalį Afganistane? Ne. Gynyba yra vykdoma savo šalies teritorijoje. Gini savo šalį, nes ji tau brangi, nes čia tavo gimtinė.

Tad ką mes veikiame Afganistane? O pasirodo štai ką: „Lietuva nuo 2005 metų vadovauja Goro provincijos atkūrimui“. Mūsų kariai – statybininkai? Kelius tiesia ir melioracijos griovius kasa? Daržoves augina? Ką ten reikia atstatyti? O pasirodo, atstatyti ten reikia POLITINĘ TVARKĄ. Afganistaniečiai neteisingai gyvena, o mes ten esame tam, kad išaiškintume jiems, kaip reikia teisingai gyventi. Jei jie nesutinka gražiuoju – įvedam kariuomenę.

Na, spręskite dabar patys. Kur yra politinė katastrofa? Ar kad mes atšauksime savo karius iš Afganistano, ar kad mes pasiliksime ten ir bandysime įvesti savo tvarką? Įvedinėti savo tvarką svetimoje teritorijoje yra... negražu. Taip negalima. To neturėtų būti. Negerai, kada svetimi žmonės ateina ir nurodinėja žmonėms, kaip jiems gyventi savo gimtinėje.

Tad kodėl mes remiame karą Afganistane? Kodėl Viktoras Uspaskich, Marijonas Mikutavičius, Petras iš Kelmės, mano kaimynai Zvicevičiai ir aš pats finansuoju karinius veiksmus Afganistane? Aš suprantu, kad taip daryti negerai. Aš to nenoriu, bet aš vis tiek finansuoju Lietuvos kariuomenės veiksmus Afganistane.

„Atleiskite, afganistaniečiai, nuoširdžiai jūsų atsiprašau. Matote, nuo manęs čia niekas nepriklauso. Būtų mano valia, tai aš jūsų nepulčiau. Ir kariuomenei nė grašio neduočiau, kad jus pultų, bet matote, manęs niekas neklausia, ar aš remsiu karą Afganistane, ar ne. Iš manęs prievarta paima pinigus (vadina tai mokesčiais) ir už juos vykdo karinę bei politinę veiklą jūsų krašte. Aš pats esu auka. Manęs niekas neklausia. Jei aš nemokėsiu mokesčių – man galas. Aš privalau mokėti mokesčius“, – štai koks mano pasiteisinimas.

Bet dabar susimąstykime – argi tai ne politinė katastrofa, kad nuo mūsų niekas nepriklauso? Argi tai ne politinė katastrofa? Mes neturime jokios politinės valios. Aš neturiu valios atšaukti karinius veiksmus Afganistane. Aš neturiu valios nemokėti mokesčių valstybei. Mokesčių nemokėjimas yra vienas didžiausių nusikaltimų. Jie turi visokiausių mechanizmų, kaip priversti mane „savanoriškai“ susimokėti mokesčius.

Kaip gi išbristi iš šios politinės katastrofos? Svarbiausia – išsiaiškinti priežastį. Priežastis aiški – mes neturime politinės valios. Taigi naikinkime priežastį – įgykime politinę valią. Visų pirma – išsilaisvinkime iš dabartinių politikų gniaužtų. Nemokėkime jiems mokesčių.

Čia iš karto skubu pridėti, jog nesiūlau griauti valstybės. Raginimas nemokėti mokesčių yra nusikaltimas prieš valstybę, ir už tai gali grėsti baudžiamoji atsakomybė. Todėl gindamasis iš karto pabrėžiu, kad mokesčių nemokėjimas gali būti dvejopas.

Vienas dalykas, kai jūs naudojatės valstybės teikiamomis paslaugomis ar gėrybėmis, ir už jas nemokate mokesčių. Tokia veikla yra nusikalstama, todėl to nesiūlau. Tačiau visai kitas dalykas, kai nieko neimi iš valstybės. Tada nėra už ką ir mokesčių mokėti. Tad siūlau atrasti tokį gyvenimo būdą, kad legaliai nemokėtume mokesčių.

Karas Afganistane iš tiesų yra mūsų rankose. Tereikia paimti politinę valią į savo rankas ir niekam jos neperleisti. Neatiduoti savo balso niekam. Būti atsakingam už savo gyvenimą. Štai tada pasaulyje bus taika, nes niekas neprimetinės savo politinės valios kitiems.