Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad Lietuvą šiuo metu kamuoja labai daug problemų. Visų pirma, tai pasaulinė ekonominė krizė, kuri labai stipriai smogė žmonėms, ir iš kurios jau, atrodo, po truputį yra kapstomasi. Taip pat labai dažnai minima klestinti korupcija, prieš kurią ypač ryžtingai nusiteikusi mūsų prezidentė. Visa tai vainikuoja bedarbystė ir labai dažnai su ja siejama emigracija.
Taip pat tenka pripažinti, jog egzistuojanti korupcija ir „šešėlinė ekonomika“ kenkia tiek šalies biudžetui, tiek visuomenės nuotaikoms. Ir tenka džiaugtis, kad į šią problemą nenumojama ranka.
Tačiau nepaisant visų šių bėdų, norėtųsi atkreipti dėmesį į problemą, kuri egzistuoja daugelyje pasaulio šalių, ir kuri, mano manymu, yra opiausia visuomenės ir valstybės liga Lietuvoje. Tai socialinė atskirtis. Socialinė atskirtis tarp tos pačios visuomenės narių.
Naujausi socialiniai tyrimai, kurie apima vadinamąsias „išsivysčiusias Vakarų rinkos ekonomikos demokratijas“, aiškiai parodo, kas miglotai lyg ir buvo žinoma arba bent jau numanoma daugeliui žmonių. Tai milžiniška žala dėl didelio atotrūkio tarp turtingiausių ir vargingiausių visuomenės sluoksnių. Ir praktiškai visai nesvarbu, ar turtinga pati valstybė ir koks algų vidurkis. Šio straipsnio pagrindinė mintis: žmogus yra socialinė būtybė, jam ne taip svarbu, kiek jis uždirba ar koks jo turtas, jam svarbu, kiek jis uždirba palyginus su kitais žmonėmis.
Marshalas Sahlinsas yra pasakęs: „Skurdas nėra objektyvus trūkumas, tai subjektyvus santykis tarp dviejų socialinių klasių“. Tai kokia gi ta socialinės atskirties žala?
Turint omenyje, kad žmogus yra socialiai orientuotas, jį veikia įvairūs visuomenės dėsniai. Trumpai tariant, aplinka veikia žmogų, o ne žmogus aplinką. Labai lengva pasmerkti sergantį depresija ar nuo alkoholio priklausomą asmenį – „silpna asmenybė“, „nevykėlis“. Tačiau esmė yra ta, kad tokiais tampama, o ne gimstama. Tokie reiškiniai, kaip smurtas, alkoholizmas ar narkotikų vartojimas, iš esmės yra sergančios visuomenės požymiai. Ar žinote, jog JAV 1 iš 4 suaugusiųjų per pastaruosius 12 mėnesių turėjo psichologinių problemų? Tuo tarpu Skandinavijos šalyse tik 1 iš 10? O juk JAV yra dvigubai turtingesnė už bet kurią iš Skandinavijos šalių.
Kodėl britai ir amerikiečiai, būdami tarp labiausiai pasiturinčių žmonių pasaulyje, praktiškai pirmauja tarp visų vakariečių pagal socialinių problemų, tokių kaip nusikalstamumas, sveikatos problemos arba švietimo lygis, mąstą? Ko gero, kertinė to priežastis yra būtent vadovavimasis neoliberalizmo doktrina, kurios dėka šiose valstybėse drastiškai padidėjo socialinė atskirtis.
Britų akademikas Danny Dorlingas tiksliai pastebėjo: „Nors šiandien visi esame šiek tiek turtingesni, tačiau mūsų turtingieji yra taip toli, kad mes visi jaučiamės daug neturtingesni negu anksčiau“. Kuo didesnė socialinė atskirtis, tuo žmogui tampa svarbiau, kurioje pusėje jis yra, tai yra koks jo statusas visuomenėje. Iš čia ir kyla psichologinės problemos.
Socialinis asmens statusas šiandien yra išreiškiamas perkant prabangius namus arba automobilius. Tie, kurie sako, kad to (pvz., prabangios mašinos) nori todėl, kad tai jiems labai patinka, dažniausiai meluoja patys sau. Ar niekad neteko girdėti apie žmogų, atiduodantį visas santaupas arba imantį keliasdešimttūkstantines paskolas dėl prabangios mašinos? Ir viskas vien tam, kad visuomenėje jaustumeis svarbesnis, tikėdamasis, kad būsi labiau vertinamas.
Ko gero, nenuostabu, jog 50% visos kreditinių kortelių skolos Europoje yra sukaupta būtent britų vartotojų saskaitose. Štai kokia yra nesibaigiančios konkurencijos visuomenėje pasėkmė.
O kodėl milijonieriai, kurie praktiškai nebeturi kur dėti savo turtą, ir toliau konkuruoja, t.y. siekia dar daugiau milijonų ir niekad nepasisotina? Esmė ta, kad kažkas turi dar daugiau. Vėlgi verta pasikartoti, jog bergždžia iš karto pulti kaltinti patį žmogų: „gobšus“, „kvailas“. Jo elgesys visada turi savo priežastį. Tad ir reikia ieškoti, kokios aplinkybės verčia mus priimti tokius neracionalius sprendimus.
Dabar norisi šiek tiek užsiminti apie mus apėmusią ekonominę krizę. Įdomias mintis apie taupymą krizės laikotarpiu išreiškė Rytas Staselis. Jo žodžiais: „Jeigu, tarkime, vidutiniškai statistiniam lietuviui svarbi tik nuosava kišenė ir nusispjaut į viešuosius finansus, valstybės skolą ar nacionalinės valiutos stabilumą (na, toks graikiškas mąstysenos variantas) – gal iš tikrųjų taupymo politiką praktikuojantis Andrius Kubilius laikytinas prieš plauką einančiu nacionaliniu herojumi? Ir atvirkščiai: jeigu statistinio lietuvio ekonominis mentalitetas grįstas „suomišku“ atsakomybės supratimu – visai politinei opozicijai laikas slėptis po pernykščiais lapais, o A. Kubiliui savo tragiško politinio nepopuliarumo priežasčių dera ieškoti visai kitur“.
Visų pirma, drįsčiau abejoti, ar tam statistiniam lietuviui yra svarbi tik jo kišenė, ir jam visiškai neįdomi valstybės skola ar taupymas. Esmė ta, kad Lietuvoje taupoma pačių vargingiausiųjų sąskaita. Deja, lietuviai to nesupranta. Ne taip, kaip graikai, kurie aršiai kovoja už savo teises. Ne todėl, kad jiems atrodo, kad taupyti nebūtina, bet todėl, kad taupymas uždėtas ant paprastų darbuotojų, o ne oligarchų pečių.
Ar neatkreipėte dėmesio, kad per krizę turtingieji tapo dar turtingesni, kai tuo tarpu paprasti žmonės nuskurdo? Vien Indijoje per patį krizės įkaršti milijonierių padvigubėjo! Ir čia nėbuvo kažkokia afera. Paprasčiausiai taip yra suformuotas dabartinis ekonomikos modelis. Suomijos visuomenė būtent tuo ir skiriasi nuo daugelio kitų tautų, įskaitant ir Lietuvos, kad yra egalitarinė, ten jaučiamas socialinis teisingumas, tad ir taupyti bendram tikslui žmonės yra labiau pasiruošę.
Kubilius yra toks nepopuliarus ne todėl, kad bando taupyti, o todėl, kad labiausia spaudžia silpnuosius. Tačiau jei to nedarytų, nebebūtų dešiniųjų atstovas. Sudėtinga situacija.
Vis dėlto svarbiausia ne tai, kad taupoma „vargšų“ sąskaita, o tai, kad apskritai buvo sukurti „vargšai“, t.y. sukurta praraja tarp turtingų ir neturtingų. Juk tai nėra natūralus reiškinys, o politiškai sukonstruota hierarchinė visuomenės santvarka. Vidurinioji klasė lygiai taip pat yra politikos padarinys, kuris atsirado mažinant atotrūkį tarp klasių po 1929-1933 metų krizės. Lygiai taip pat dabar ši vidurinioji klasė yra „politiškai“ naikinama, paliekant tik turtingąjį elitą ir vargstančią daugumą.
Norėčiau užbaigti keletu pamąstymų apie tokios socialinės atskirties pavojus mūsų visuomenėms. Greičiausiai visiems teko girdėti apie getų kultūrą JAV. Radikalai ir paprasti dešinieji dažnai mėgsta šioje vietoje siūlyti imigracijos ar rasinių skirtumų faktorius, tačiau savo galva mąstantys žino, jog tai akivaizdus didžiulio socialinio atotrūkio tarp žmonių padarinys.
Didžioji Britanija, panašu, irgi eina šiuo keliu. Per paskutinę rinkiminę kampaniją į parlamentą buvo plačiai naudojama frazė „broken society“ („sugadinta visuomenė“) – daugiausia dėl padidėjusio nusikalstamumo. Londonas šiuo metu oficialiai yra vienvaldis lyderis pasaulyje pagal socialinę atskirtį – šiame didmiestyje žmonių grupės gyvena tiesiog atskiruose pasauliuose. Tas pats Danny Dorlingas tai apibūdino kaip atskirų gyvybės rūšių egzistenciją viena šalia kitos. Idomu tai, kad patys britų konservatoriai pripažino žalą, kurią daro vis auganti socialinė atskirtis. Jų pasiūlytas sprendimas buvo toks – slėpti ir neviešinti žmonių uždarbių, tokiu būdu siekiant palengvinti psichologinę naštą visuomenės nariams. Būtų originalu, jei nebūtų ciniška.
Tuo pat metu Pekine (Kinija) vargšų kvartalai jau yra aptveriami ir nakčiai užrakinami prieš gyventojų valią. Taip valdžia stengiasi sukurti harmoningą visuomenę be nusikalstamumo. O kokiu keliu pasuks Lietuvos vyriausybė?
Žmogaus prigimties nepakeisi. Atsiradus dideliam atotrūkiui tarp turtingų ir vargšų, neišvengiamai kils socialinių problemų. Vargu ar religija, švietimas ar netgi labai stipri policinė valstybė su aptvertais kvartalais galės išspręsti tokią problemą. Vienintelis būdas yra panaikinti tą skirtumą, tą atotrūkį tarp socialinių sluoksnių. Juo labiau, kad ši atskirtis nėra natūralus reiškinys, o suformuotas esamos laisvosios rinkos sistemos.
