Kalbėti visų Lietuvos rašytojų vardu neturiu teisės – aš jos ir neprašau. Kalbėsiu tik tų vardu, kurie pasirašytų po kiekvienu žodžiu ir dar pridėtų kelis keiksmažodžius, nes, pasak tikrų menininkų, jie geriausiai išreiškia šio pasaulio prasmę.
Lietuvos rašytojai tampa šiukšlėmis, kurias mindo visi – nuolat argumentų neleisti knygų surandantys leidėjai, išsigimę ir kompleksuoti kritikai, ir atbukę, pigiu šlamštu pasisotinantys skaitytojai.
Taip – laisva rinka! Tegyvuoja prostitucija! Bet menininkai dar neprarado paskutinio ir vienintelio juos gelbėjančio dalyko – laisvo žodžio! Nenorit jo girdėti – užsikimškit ausis, užsidenkit akis, purkštaukit ir putokitės, kad vienas išsišokėlis išdrįso išdrožti jums viską, ką apie jus galvoja.
Leidėjai, jūs didieji žodžiai mylėtojai, valdžios kritikai, literatūros generatoriai, kas jūs esate šiandien, kai krizė jums tapo svarbesnė už talentą? Krize jūs dangstote savo didžiausią trūkumą – bailumą. Jūs – paprasčiausios nuosmaukos. Nusmaukyto ekonominio falo sultys, girdančios prasmirdusią ir dvokiančią skaitytojų minią. Iškrušti per visus galus nevykėliai, nenulipantys iš savo dramblio kaulo bokštų ir graužiantys kad ir karčią, bet jus maitinančią duonos kriaukšlę.
Jūs dar pigesni už skaitytojus – tie net negali rinktis, nes visa rinka užtvindyta paprasčiausiu šūdu. Lietuvoje greitai niekas neprisimins, kada čia pasirodė tikra knyga. Niekas neprisimins jūsų už valstybės lėšas išleistų kekšių kūrybos, niekas neprisimins komercinių burbulų ir paprasčiausių brošiūrų, išleistų apyvartai papildyti.
Norint tapti rašytoju Lietuvoje, reikia vieno dalyko – visiškai neturėti talento. Tuomet atsiveria erdvė sužavėti buką leidėją, kuris tikisi, kad tokį šūdą pirks šūdina publika. Gal reikia pavyzdžiu? Galėčiau juos visus išvardinti, jei nors vienas būtų vertas bent menkiausio keiksmažodžio. Bet tokių nėra – visi pradėjo rašyti atostogų romanus. Romanus, skirtus nemąstyti, romanus, kurie neturi ne tik jokios literatūrinės vertės; tai romanai, kurie dvokia; romanai, į kuriuos šlykštu žiūrėti ir kuriuos dar šlykščiau skaityti.
Leidėjai atsižadėjo savo prigimtinės teisės – vertinti. Jie parsidavė ir dabar tapo paprasčiausiomis prostitutėmis. Nieko daugiau – lietuviška literatūra laidojama tomis pačiomis rankomis, kuriomis nuo pat nepriklausomybės atgavimo buvo kuriama. Ar jums negėda? O turėtų būti gėda, nes išdavėt literatūrą ir pasirinkot visiškai priešingą – turgaus prekeivių profesiją. Jūsų net negalima vadinti leidėjais – jūs literatūrinės atliekos.
Kas kaltas? Kur ieškoti kaltų? Kodėl publika perka tik niekam tikusį jovalą?
Atsigręžkit į mūsų elitinius intelektualus – tuos, kurie turėtų vertinti ir kritikuoti literatūrą. Kurie mėgsta vadintis kairiaisiais, nors smauko tik su dešine. Ar ne nuo ten prasidėjo didžioji lietuvių literatūros degradacija? Nuo tų literatūros katedrų išsigimėlių, kurie (-ios) nesugeba ne tik vertinti, formuoti, atrinkti ir atsijoti. Visos šitos katedros pritvinkę kompleksuotų knygiagraužių, paprastų žiurkių, kurias būtų geriausia išnuodyti, kaip eilines kenkėjas. Nes tos – dažniausiai tai moterys ir aš nebijau to pripažinti – žiurkės, kurios kuria graudžius rašinius apie blogą literatūrą (jeigu knygą parašė ne kolegė ir ne draugė), galutinai išgujo iš lietuvių sąmonės supratimą, kas yra tikra knyga, kas yra talentas, kas yra rašytojas ir kas apskritai, tegul jūs būkit prakeiktos, yra raštas.
Kas dar, jei ne šitos padermės atstovės, užpildančio valstybės išlaikomų literatūros leidinių kritikos puslapius, labiausiai išniekino ir išžagino lietuvių literatūrą? Todėl nenuostabu, kad ES premijas gauna juokdarės, kad visas kitas premijas sugraibo grupelė niekam vertų rašliavotojų, kurios gyvena valstybės sąskaita ir savo draugių – žiurkių – dėka.
Leidėjai leidžia tai, kam pritaria kritikai ir ką perka skaitytojai. Vadinasi, Lietuvoje išvis neleidžiamos geros knygos, nes kritika – kaip jau minėta – yra išgamų užsiėmimas, o pirkėjai yra buki ir visiškai nesuprantantys, ką skaito.
Ir dar paklauskit, jau apsitriedę iš įtūžio – ar tai vieno Lietuvos rašytojo nuomonė? Ar visi kiti jai pritaria? O pritariančių, tik bijančių ar nenorinčių to pasakyti, yra daug – nes niekas jau nebekalba apie knygas kaip apie reiškinį, niekas nekalba apie rašytojus kaip apie asmenybės, jokia knyga netampa skandalu, nes nieko nedemaskuoja, nieko iš principo vertingo lietuvių literatūroje nėra, nes visi – leidėjai, kritikai ir skaitytojai – yra vienos ir tos pačios rūšies nevykėliai, kurie nori bet kokia kaina išlikti rinkoje. Nes išlikti jiems yra svarbiau už idėjas, kurias visais laikais gynė rašytojai.
Ką siūlau? Siūlau rašytojams geriau užsidaryti į beprotnamį, pasiskelbti nepakaltinamais, prasigerti, bet jokiu būdu nesižudyti vien dėl to, kad jų niekas nevertina ir nepanašu, kad vertintų. Siūlau spjauti tiesiai į veidą ir leidėjams, ir kritikams, ir skaitytojams. Užsipiskit! Tikrų rašytojų niekas nesunaikins – nei jūsų suglebę protai, lemenantys: „taip, taip, tu gerai rašai, bet tau kažko trūksta“, nei jūsų pinigai. Tikri rašytojai yra amžinesni už laiką ir už bet kokias suknistas socialines bei ekonomines sąlygas.
Norit tikrų rašytojų? Tai visi tie, kurių niekas Lietuvoje neleidžia. O jeigu ir leidžia, tai kaip duodami išmaldą – ir tai su garantija, kad tu ją gražinsi.
Eikit visi po velnių! Linkiu niekada iš ten negrįžti! Užsikruškit, bet mūsų nesunaikinsit! Mes visada jums priminsim, kokie niekingi ir šlykštūs esat. Ir tie, kurie nebijos tai garsiai išrėkti, taps laisvi ir nebijos nei nespausdinimo, nei kritikos, nei neskaitymo. Ne dėl to rašomos knygos, kad jas leistų, vertintų ar skaitytų. Tikros knygos yra šauksmas – kai negali nerašyti. Tai sielos šūvis į kosminę tuštumą, nuo kurios bėga kiekvienas menininkas.
Nenorit rašytojų? Ir nereikia. Rašytojams nereikia tokios supistos ir niekam tikusios publikos. Amen.
