Šis straipsniukas yra mano atsakas į kai kurias V. Laučiaus idėjas, kurios buvo išsakytos jo komentare „Devyniolika metų be rusiško komunizmo“, publikuotame delfi.lt portale. Turbūt ne paslaptis, kad Laučius atstovauja dešiniųjų stovyklai – ir visiškai nesvarbu, ar tai yra natūrali jo pozicija, ar kažkieno įtaka, daroma šiam asmeniui.
Galų gale, turiu pripažinti, kad džiaugiuosi, jog tokie straipsniai yra rašomi, nes būtent debatai labiausiai gali padėti ieškant „tiesos“. Šiuo atveju aš norėčiau pamėginti į autoriaus argumentus pažvelgti iš „kairuoliškos“ pozicijos.
Visų pirma, į akis krenta tai, kaip Laučius apibūdina atstovaujančius kairę jaunuolius. „Iš studentiško amžiaus kiauto tik ką išsilukštenęs jauniklis jau, žiūrėk, byzgia žinovo tonu, kad demokratiniai Vakarai – niekam tikę ir nė kiek nepranašesni, greičiausiai net blogesni už savo politinius bei kultūrinius varžovus. Jis drąsiai tauzija apie Vakarų veidmainystę, laisvojo pasaulio nelaisvę, grobuoniškumą ir vartotojiškumą. Jis aikčioja ir kūkčioja iš susižavėjimo trečiuoju pasauliu, islamo valstybėmis, Kinija arba Rusija. Jis liaupsina jų dvasingumą, kitoniškumą bei gina jų „teisę gyventi kitaip“.
Tebūnie taip. Tokiu atveju norėčiau paklausti – kokia autoriaus pozicija tokių žinomų asmenų kaip Slavojus Žižekas ar Noamas Chomskis atžvilgiu? Kam teko domėtis, jų argumentai beveik identiški tiem, kuriuos naudoja „tik ką išsilukštenęs jauniklis“. Ar tiesiog visi kairieji, nesvarbu koks jų amžius, yra naivaus vaikiško mąstymo žmonės? Būtų puikus argumentas...
Šioje vietoje taip pat verta paminėti V. Laučiaus siūlomą sąsają tarp Kremliaus ir Europos kairiųjų. Šiuo metu Rusija yra laisvosios rinkos šalis, tad iš ideologinės pusės su kaire turi mažai ką bendro. O net jeigu ir yra kažkiek tiesos, kad Maskva (dėl kažkokių priežasčių) yra suinteresuota remti kairiąsias tendencijas Europoje, ar Laučius būtų toks drąsus teigti, kad visi „kairuoliai“ akademikai ir politikai tokiose šalyse kaip Jungtinė Karalystė ar Prancūzija yra Kremliaus politikos ir interesų pasekmė? Net ir absurdas turi savo ribas. Nebūtinai kažkas tau turi daryti įtaką, kad taptum kairiuoju. Taip pat, kaip ir dešiniuoju.
Toliau V. Laučius rašo: „Bet jam nusispjaut į tai, kad Kremlius metodiškai naikina režimą drįstančius kritikuoti žurnalistus; jam nė motais, kad Talibanas viešai kankina ir žudo moteris; jam neįdomūs serbų nusikaltimai – jis taškosi seilėmis, smerkdamas NATO lėktuvų antskrydžius.“
Tai yra tipiškas dešiniųjų pažiūrų asmenų teiginys. Galiu nuraminti, kad kairei visa tai tikrai nėra nesvarbu. Paimkime, pavyzdžiui, karą Afganistane. Be abejo, žmogaus teisių padėtis šioje šalyje yra labai bloga ir žiauri. Tačiau tai nėra vienintelė tokia baisi vieta pasaulyje. Kodėl JAV ir NATO nesikiša Saudo Arabijoje, kur moterų teisės taip pat yra apgailėtinos? Kodėl Vašingtonas, kuris skelbiasi kovojantis už demokratiją, remia jam draugiškus diktatorius (Saudo Arabija, Egiptas, Čilė), ir tuo pat metu nesiskaito su demokratiškai išrinktais vadovais (Hugo Chavezas)? Štai kokius klausimus kelia kairieji.
Taip pat tik visiški neišmanėliai gali tikėtis, kad karinė intervencija galėtų išspręsti tokią problemą kaip žmogaus teisės. Juk čia ne vyriausybės, o visuomenės problema. Karinės priemonės nepadarytų lietuvių labiau tolerantiškų homoseksualams ar kitataučiams, tai taip pat ir NATO negali pakeisti Afganistano visuomenės požiūrio į moteris.
Taigi, kaip matome, akivaizdžiai yra taikomi dvigubi standartai. O vienas teiginys apibendrina visą Artimųjų Rytų situaciją – nebūtų ten naftos ir dujų, nebūtų nei karo Afganistane, nei Irake. Gaila, kad dešinieji arba nenori, arba nesugeba to suvokti.
Pasakysite – terorizmas? Tačiau faktas yra tas, kad su islamu ar bet kokia religija apskritai yra susijusios mažiau nei pusė visų pasaulio teroristinių organizacijų. Tad kodėl egzistuoja šis dirbtinai sukurtas ryšys tarp islamo ir terorizmo? Galbūt būtent tam, kad būtų kuo pateisinti okupacijas Afganistane ir Irake? Juo labiau kad niekas natūraliai negimsta teroristu. Juo tampama.
Kaip yra pasakęs Noamas Chomskis: „Jeigu norite, kad musulmonai nustotų žudyti mus, mes turime nustoti žudyti juos“. Terorizmas apima visas religijas, visas rases ir visas ideologijas. Ir tai nėra vien tik islamo reikalas. Štai tokio kritinio mastymo, mano manymu, ir trūksta dešiniesiems. Arba tiksliau, toks kritiškas požiūris yra susiejamas su vaikišku naivumu. Juk tai, ką daro Vakarai, yra gerai ir tik gerai, ir jie žino geriausiai, koks turi būti pasaulis. Tokias pačias idėjas apie „neklystamumą“ ir kilnų tikslą galima rasti ir nacių archyvuose...
Ir pabaigai norėčiau pritarti Laučiaus argumentui, jog praeities negalima pamiršti. Lietuvos santykių su Rusija šį kartą nepaliesiu, o tiesiog užduosiu klausimą iš istorijos: kuri valstybė vienintelė pasaulyje yra panaudojusi atominę bombą?
Tad kodėl Iranas yra didesnė branduolinė grėsmė nei JAV? Esmė, turbūt yra tai, kur yra nukreiptos raketos. Tobulas pasaulis būtų pasiektas, jei atominį ginklą turėtų tik Vakarai – jeigu jau būtų jis panaudotas, tai bent ne ant „mūsų“ civilizacijos galvos. Vėlgi, dvigubi standartai.
Sutinku, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai yra problematiški. Tačiau kodėl yra totaliai ignoruojami agresyvūs ir nusikaltėliški JAV ir NATO veiksmai? Ar tik ne todėl, kad mes esame įsikūrę šiltai po jų sparnu?
Išvada: kairieji neneigia blogybių, kurios vyksta Rusijoje, Afganistane ar Šiaurės Korėjoje. Tačiau, jie kelia klausimus, kurių vengia dešinieji, – apie dvigubus standartus. Kodėl mes kišamės vienur, o ne kitur? Ar nesame veidmainiai, kuriems žmogaus teisės pradeda rūpėti tik ten, kur turime svarbių interesų? Arba kur yra nežaidžiama pagal „mūsų“, vakarietiškas ir „demokratiškas“ taisykles?
1) Aikčioti ir kūkčioti iš susižavėjimo islamo valstybėmis, Kinija arba Rusija gali tik autoritariniai kairieji, kuriems antiamerikanizmas užtemdė sveiką protą.
2) Teiginys, kad Putino ir Medvedevo režimas remia Europos kairiuosius, yra laužtas iš piršto.
