Pro Lietuvą praūžęs škvalas eilinį kartą parodė – esama santvarka nesusidoroja su iškilusiomis problemomis. Kai reikia skubių sprendimų – valdžia vėluoja juos priimti, A. Kubilius atostogauja, I. Šimonytė bando menkinti nelaimės mąstą, prezidentė pozuoja prieš kameras. O ir priimti sprendimai, tiesą sakant, kartais atrodo keistai.

Štai Kauno valdžia pakvietė gyventojus pasirinkti malkų. Kai pastarieji pasirinko ir miškininkai ėmė sakyti, kad miškuose savivaliauti negalima, tas kvietimas buvo pamirštas. Išvada – miškininkams dar nevėlu pareikšti savivaldybei pretenzijas dėl dingusios medienos, įskaitant ir jau paruoštą...

Paskui Kauno miesto galvos pakvietė žmones į trijų dienų talką. Pasigirdo kalbų apie viešuosius darbus nelaimės padariniams likviduoti, žinoma, būtų ir nukentėjusiems paspirtis, ir bedarbiams uždarbis. Bet darbo birža labai ramiai atsakė, kad pinigų tokiems darbams organizuoti neturi ir nežino iš kur paimti. Kol suras, nelaimę žmonės jau bus likvidavę savo jėgomis.

Po škvalo praėjus penkioms dienoms tūkstančiai vartotojų vis dar neturėjo elektros energijos. Dar daugiau – rugpjūčio 8 d. žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Kaune iš gyventojų už skubesnį elektros tiekimo atnaujinimą reikalaujama susimokėti 120 Lt. Kur valdžia, ten ir korupciniai sprendimai.

Neprognozuojamai auga valdžios moterų (šį kartą jos aktyvesnės) skelbiamas škvalo padarytų nuostolių dydis – nuo 5 milijonų iki 21. Prezidentė net pranešė jog vėjo pridaryti nuostoliai didžiausi per pastaruosius 100 metų. Man su matematika, žinoma, prastai, nes vis politiškai neteisingai įsivaizduodavau, kad nuo 1967 metų praėjo mažiau nei 100 metų. Nors kas ten žino tą prezidentės logiką, gal tada, 1967 metais, buvo kita santvarka, todėl ir tie nuostoliai nesiskaito? Miškininkai diena iš dienos piešia vis baisesnį nelaimės vaizdą, bet jų piešiamas vaizdas 1967 metų uragano padariniams niekaip neprilygsta.

Velniop tą valdžią, ji prisigalvoja visokių kvailysčių net tada, kai nieko nenutinka. O čia škvalas! Na ir kvaištelėjo visa valdžia, be to, anot gamtininkų, įsiuto ir vapsvos. Bet ir jos mums ne taip svarbu.

O su kokiomis problemomis susidūrė žmonės? Žūtys, sugriauti būstai ir ūkiniai pastatai, apgadintos transporto priemonės, nepravažiuojami keliai, nutrauktas elektros tiekimas... Ir visos su tuo susijusios problemos – nespėjantys gelbėtojai ir avarinės tarnybos, „dingę“ draudimo bendrovių atstovai, neveikiantys buities prietaisai, vandentiekis, valymo įrengimai... Visa virtinė problemų, kurios, beje, būtų sprendžiamos daug lengviau, jei žmonės prie jų neprisileistų nei kapitalo, nei valdžios. Bet apie viską iš eilės.

Žūtys. Taip, skaudžių nelaimių visada sunku išvengti. Bet jei kiekviena gyvenvietė turėtų savą „gelbėtojų“ komandą, jos veiktų operatyviau ir pagalbą prisikviesti būtų lengviau. Dabar kai tos tarnybos valstybinės, neretai paaiškėja, kad atvykę gelbėtojai neturi benzino pjūklams ar iš viso negali atvykti, nes automobiliai nevažiuoja... Galima tik pasidžiaugti, kad praėjęs škvalas pateikė daug paprastų žmonių solidarumo pavyzdžių.

Draudimas. Draudimo agentai nuolat zuja aplink, kai reikia paimti įmoką, ir ima slapstytis, kai reikia įvertinti ar net atlyginti žalą. Nieko nuostabaus, juk atlygindami žalą dieną ar dviem vėliau – jie papildomai „uždirba“ – bankų sąskaitose gulėdamos bendrovių lėšos neša savininkams pelnus. Išmokos nelaimėliams yra grynas nuostolis, tad kam skubėti? Visai kitaip atrodo, kai tokiais dalykais užsiima savišalpos kasos ar kooperatinės draudimo bendrovės. Nes jų veiklos tikslas – tenkinti narių poreikius, o ne savininkų godumą.

(Na taip, sakysit, kad visi gudrūs kalbėti po to, kai nelaimė jau įvyko. Bet ši nelaimė ne pirma ir tikrai ne paskutinė, o valdžia ir kapitalas tokioms nelaimėms įvykus, deja, elgiasi standartiškai. Būsimoms nelaimėms pasirengti visai įmanoma. Aš padariau kad ir menką, bet žingsnį – išjungiau per teliką rodomą pirmosios ponios reklaminį filmuką ir knygų lentynoje susiradau P. Šalčiaus „Kooperacijos paskaitas“. Taip sakant, pasikausčiau teoriškai.)

Dar viena bėda dingus elektrai – nustojo veikti elektriniai buities prietaisai. Ir paaiškėjo, kaip mes priklausomi nuo to tariamo komforto – be elektros neveikia viryklės, šaldytuvai ir net vandentiekis su valymo įrengimais... Tikra bėda. Tikėtis, kad pelno siekiančių bendrovių vadai pasamdys daugiau žmonių į avarines tarnybas, kažin ar verta.

Lėčiausiai elektros tiekimas atstatomas kaimo vietovėse. Bet jose ir didžiausios galimybės įsigyti alternatyvą. Būtų gerai turėti papildomą energijos šaltinį, kokią nors saulės bateriją. Tai leistų tenkinti bent būtiniausius energijos poreikius. Bet tai nėra pigu. Užtai yra kitas kelias – sumažinti savo priklausomybę nuo elektros tiekėjų. Ar tikrai mums reikia tiek daug elektra varomų prietaisų?

Apie 30 procentų namų ūkio elektros energijos sunaudoja šaldytuvas. Manau, ne vienas dar pamena kaime matęs šulinyje laikomą pieną. O jei įsirengus žiemos speigą panaudojantį šaldytuvą? Jis įrengiamas paprastai – iškasamas elementarus rūsys, pavasariop prikertama ledo gabalų ir sunešama į rūsį.

Na, o kad galima apseiti be tokių smegenų plovimo priemonių kaip televizorius, manau nė kalbėti nereikia. Kas lieka? Neveikia elektrinė viryklė? Gera proga pasidaryti ugniakurą lauke!

Esu tikras, kad žmonės dar neprarado sveiko proto ir sumažins savo priklausomybę nuo elektros energijos tiekėjų. Toks mano optimistinis pamąstymas stebint kapitalistų ir valdžiažmogių blūdą spaudžiant naudą iš škvalo pridarytų bėdų. Tikiu, kad žmonės nebus kvaili ir, tvarkydami škvalo padarytą netvarką, kartu su šiukšlėmis išmes ir gabalėlį visiems įsipykusios valdžios.