Lietuvoje apsigyveno nauja mistinė būtybė. Apie ją žino ir darželinukai, ir senoliai. Ji gali gyventi ir kaime, ir mieste, ir apsnūdusioje valdiškoje įstaigoje, ir vaizdingoje sodyboje ežero pakrantėje. Toji būtybė kelia visų pyktį. Prakeiksmai jai siunčiami ir iš aukštų tribūnų, ir iš televizijos ekranų. Regis, neliko tokio žmogaus, kuris nebūtų jos prakeikęs.
Tik nevartykite tautosakos rinkinių ar ezoterinių „šviesuolių“ darbų, jei norite sužinoti jos vardą. Nes jos vardas – Korupcija.
Neįtikėtina, tačiau Lietuvoje nėra nė vienos politinės partijos, kuri savo programoje ar kituose dokumentuose nebūtų griežtai pasmerkusi šio reiškinio. Naršydamas internete atradau bent penkias visuomenines organizacijas, kurios skelbia, jog kova su korupcija yra jų pagrindinis veiklos tikslas. Su korupcija kovoja ir valstybinės institucijos, ir nevyriausybinės organizacijos. Tik kyla klausimas – ar jos, taip aktyviai bekovodamos, apskritai nepamiršta, prieš ką kovoja?
Korupcija atsirado gerokai ankščiau nei susiformavo šiuolaikinės valstybės – užteko to, kad žmonių bendruomenėje susiformuotų pavaldumo santykiai ir reglamentavimas. Noras užimti privilegijuotą padėtį dovanojant dovanas tapo norma, kaip ir noras dovanų pagalba išvengti bausmės už bendruomeninių normų nesilaikymą... Bet tiek to, „prieštvaninės“ korupcijos temą palikime gvildenti antropologams ir grįžkime į dabartį.
Korupciniai procesai vyksta bet kurioje šalyje, tačiau skiriasi jų pastebimumas ir įsigalėjimo visuomenėje lygis. Tradiciškai labiau korumpuota vadinama toji šalis, kurioje pilietis dažnai susiduria su šiuo reiškiniu savo kasdieniniame gyvenime. Tuo tarpu egzistuoja ir „baltoji“ korupcija, kuri nėra matoma ir slepiasi už lobistinių organizacijų iškabų. Briuselyje neseniai buvo susirūpinta, kad aplink ES valdymo organus atsirado aibė juridines paslaugas teikiančių bendrovių, visuomenių organizacijų ar fondų, kurie neketina deklaruoti savo lobistinės veiklos, tačiau iš jos gyvena.
Ko gero nereikia priminti, kad geriausias būdas pasiekti norimą tikslą – tai užmegzti tiesioginį kontaktą su atsakingu asmeniu. Didžiojoje Britanijoje įsiplieskė skandalas, kuomet paaiškėjo, kad už sąlyginai nedidelius pinigus galima nusipirkti kavos pertraukėlę net su karališkosios šeimos nariais. Sutikite, kad tokia galimybė yra tiesiog dovana bet kokios pakraipos lobistams.
„Baltoji“ korupcija kartais slepiasi ir po „tiesioginės rinkodaros“ iškabomis. Pavyzdžiui, JAV farmacijos kompanijos 80% reklamai skirtų lėšų išleidžia tiesiogiai remdamos medikus per seminarus, priėmimus ar dovanas.
Sąmoningai nevengiu žodžio „korupcija“ kalbėdamas ir apie lobistinę veiklą, ir apie minėtas „tiesiogines rinkodaros“ apraiškas, nes pats korupcijos suvokimas gali būti dvejopas. Kalbu apie teisėtumo ir teisingumo sąvokas.
Kartais taip atsitinka, kad teisingumas ir teisėtumas nėra vienas ir tas pats. Tiesą sakant, tai pernelyg dažnai atsitinka kalbant ne tik apie korupciją. Pvz., kaimynas „varo“ naminukę. Veiksmas neteisėtas, tačiau kai varo sau ir kaimynus pavaišina – veiksmas suprantamas kaip teisingas. Arba policininkas sustabdo kaimo vieškeliu riedančią mašiną, kurios vairuotojas neprisisegė saugos diržų, ir skiria baudą. Veiksmas dažniausiai bus suprastas kaip teisėtas, bet neteisingas.
Apskritai kalbant apie teisingumo sampratą, reikėtų pradėti nuo tautosakos, kuomet teigiamas herojus visuomet veikia teisingai ir teisėtai. Kai užmušamas princesę suėdęs slibinas, įvykdomas teisingumo aktas (nenužudžius slibino bus suėsta ne viena princesė). Teisėtumo principas „akis už akį“ čia aiškus. Na, arba prisiminkime vaikystę. Petriukas pavadino mane asilu ir už tai buvo pastatytas į kampą. Teisingumas neabejotinas, o auklėtojos veiksmų teisėtumas abejonių irgi nekelia.
Paaugus, be abejo, tarp teisingumo ir teisėtumo atsiranda konfliktas. Tarkime, aš pavadinau Petrą asilu (sušvelninta versija spaudai), nes jis stato automobilį kieme po mano langais. Mano veiksmas teisingas, tačiau Petras aiškina, jog stato automobilį aikštėje (t.y. atlieka teisėtą veiksmą) ir jam taip daryti patogu. Rezultate aš išdidžiai nešu per kiemą savo teisingumo vėliavą, o Petras eina savo buto link mojuodamas teisėtumu.
Kasdienės korupcijos atvejais mes nuolat susiduriame su teisėtumo ir teisingumo problema. Įpratome mokėti už tai, už ką jau esame sumokėję. Pažymos, išrašai, nuorašai, kopijos – dauguma šių dokumentų gaunami susimokėjus vienokį ar kitokį mokestį. Tai teisėta. Patekti vienoje Vilnius poliklinikoje pas gydytoją-specialistą galima dviem būdais – laukiant 2 savaites arba tiesiog sumokant 40 Lt. ir patenkant tą pačią dieną. Teisėta? Visiškai. Teisinga? Daugelio piliečių supratimu – nebe.
Na, o žinant, kad žmogus pirmiausia vadovausis teisingumo sąvoka ( t.y. vidiniu įsitikinimu apie teisingumą), visiškai natūralu, kad jam nekils vidinių prieštaravimų papildomai sumokėti ir už pagreitintą pažymą, ir už išrašytą ligonlapį (kuris nebuvo būtinas). Logika paprasta – jei su manimi elgiamasi neteisingai, tampa nebesvarbu, ar neteisingas veiksmas yra teisėtas. Lygiai taip pat nesvarbu, ar mano teisingas veiksmas bus neteisėtas.
Šalyse, kuriose teisingumas suvokiamas kaip daugumos piliečių moralinių nuostatų išraiška, kasdienė korupcija yra išnykusi. Švedas ar vokietis puikiai supranta, kad girtas vairuotojas jam kelia pavojų. Jei už tai baudžiama – tai teisinga ir teisėta. Tačiau švedas ir vokietis nesusiduria su daugeliu dalykų, kurie Lietuvoje yra laikomi neteisėtais. Lietuvis, atsidūręs tarp aibės neteisėtų dalykų (o beprasmis ir absurdiškas veikų kriminalizavimas jau tampa rimta problema), galiausiai įgauna toleranciją, kuri leidžia surasti teisingumą beveik bet kurioje neteisėtoje veikoje.
Pažiūrėkime, kaip veikia Lietuvos įstatymai. Pagrindinį šalies įstatymą (Konstituciją), deja, galime vadinti nebent gerų norų sąvadu, tad nagrinėkime kitą seką. Po įstatymu „tupi“ Vyriausybės nutarimas, po juo – ministro įsakymas, o į šoną ir į nugarą (arba šiek tiek žemiau nugaros) kanda nuo begalinių papildymų nutukę kodeksai. Kai man kas nors pasako, kad privalu laikyti įstatymo, aš visuomet paklausiu „kurio?“ To, kuris yra įstatymas, ar to, kuris yra ministro įsakymas, turintis tokią pat galią?
Kartais atrodo, kad Lietuvoje visa teisinė sistema veikia šitaip: įstatymas leidžia, vyriausybės nutarimas leidžia, bet ne visiems, o tik tiems, kurie prisilaiko ministro nurodymų (pastarieji gali keistis priklausomai nuo biurokratų fantazijos ar suinteresuotų asmenų įtakos). Rezultate pirminis (įstatymo) tekstas virsta tuščia deklaracija. Ypač gerai tai žino turintys nuosavą verslą, kuomet net pačios kontroliuojančios institucijos kartais negali tiksliai paaiškinti, kaip laikytis įstatymo (ypač jei problema yra kuruojama kelių institucijų).
Lietuvoje įprasta bet kokį rezonansinį įvykį skubotai išspręsti naujo įstatymo ar pataisos priėmimu, visai nesirūpinant, ar įstatymas veiks, o jei veiks – tai ką realiai jis reglamentuos. Tad visiškai natūralu, kad galiausia įstatyminės pinklės pradedamos spręsti tiesiogiai besitariant su atsakingu asmeniu. Šis procesas, beje, irgi yra kasdienis.
Atskirai norėtųsi pakalbėti ir apie amžinąją korupcijos dirvą, kuri vadinasi atestavimu, sertifikavimu, licencijavimu. Danijos ūkininkas, panoręs pastatyti ūkinį pastatą nuosavoje (neįtrauktoje į specialiąsias sąlygas turinčias teritorijas) žemėje, privalo laikytis normatyvų ir pateikti tikrovę atitinkantį statinio projektą. Lietuvoje reikia samdyti atestuotą įmonę, kad ši paruoštų projektą, ir dar gauti daugybę leidimų. Tai laikas, kuris kartai būna brangesnis nei visi norminiai aktai. Viešoje erdvėje yra aprašytas atvejis, kuomet keliuose rajonuose statant tipinius statinius teko susidurti su skirtingais reikalavimais, kurių dauguma buvo formalios dokumentų pateikimo taisyklės.
„Parašų architektai“, „gero rezultato auditoriai“, „nepastabūs notarai“ – tai mūsų kasdienybė, kurioje pro teisėtumo ūkus nesimato teisingumo ar bent jau elementarios gyvenimiškos logikos. Kuo daugiau būtinų veiksmų reikia atlikti siekiant teigiamo rezultato, tuo daugiau „tarpinių stotelių“ tenka aplankyti. Kuo daugiau „tarpinių stotelių“ turi išskirtines teises, tuo didesnė tikimybė, kad teks „tartis paprastai“.
Sąmoningai pradėjęs straipsnį nuo „baltosios“ korupcijos, nepaminėjau jos apraiškų Lietuvoje. O kam? Kad suvoktum, jog Lietuvoje dar toli iki kamufliuoto lobizmo, pakanka prisiminti didžiuosius pastarųjų metų „galimai“ korupcinius sandorius. Kalkite mane prie kryžiaus, tačiau tą pačią dieną, kai mums liks svarstyti vien lobizmo klausimą, aš pasakysiu, kad pagaliau mes pasistūmėjome į priekį.
