Kai lietuviai pradeda lyginti Lietuvos ir išsivysčiusių šalių pragyvenimo lygį, socialines garantijas, atlyginimus – absoliuti dauguma jų sutinka, kad Lietuva visose pozicijose atsilieka. Na, gal kainos panašios, bet prie lietuviškų atlyginimų tai ne pliusas, o minusas. Prieštarauti tokiai nuomonei sunku – už save kalba ne tik statistiniai duomenys.
Asmeninė šimtų tūkstančių emigracijoje gyvenančių lietuvių patirtis niekais verčia visus Kubiliaus vyriausybės propagandinius tauškalus apie ekonomikos atsigavimą, apie Lietuvos pamokas Europai ir pasauliui, kaip reikia kovoti su krize.
Akivaizdu, kad dabartinės Lietuvos valdžios diržų veržimo politika siekiama visą naštą užkrauti ant labiausiai pažeidžiamų visuomenės narių ir taip išsaugoti turtus bei privilegijas tų, kurie už krizę ir jos sukeltus padarinius atsakingi. Kad tuo yra nepatenkinta absoliuti gyventojų dauguma – nepasakysiu nieko naujo – parodo ir drastiškas valdančiosios partijos bei jos lyderių populiarumo mažėjimas ir augantys emigracijos mąstai.
Visa tai tiesa, tačiau dauguma Lietuvos gyventojų, vertindami ir lygindami įvairių šalių suteikiamas galimybes susikurti žmonėms padorų gyvenimą, galvoja – nors dažniausiai tiesiai to nepasako, – kad kitose šalyse valdžia geresnė – labiau rūpinasi savo žmonėmis. Jeigu valdžia Lietuvoje būtų kaip Švedijoje, Olandijoje ar Vokietijoje – vardinti galima toliau – tai ir pas mus gyvenimas būtų ne ką blogesnis.
Viltys sulaukti „geros” valdžios vis dar gajos, vis dar nemažai žmonių Lietuvoje dalyvauja rinkimuose, įsivaizduodami, kad tai vienintelis ir geriausias būdas pagerinti savo gyvenimą, nors suprasti, kad tokioms viltims lemta žlugti, manau, dvidešimties metų jau turėjo pakakti.
Kad kitose šalyse valdžios kažkuo geresnės ir mažiau korumpuotos, sutikti galima tik su išlygomis. Airijoje, į kurią lygiuotis mėgo ir tebemėgsta Lietuvos valdžios, korupcijos skandalų purtoma valdančioji dešinioji partija Fianna Fail, visuomenės apklausų duomenimis, yra nukritusi rekordiškai žemai ir tikriausiai pirmą kartą per keliasdešimt metų pralaimės opozicijai. Iš tiesų valdžia čia niekuo nesiskiria nuo Lietuvos konservatorių suburtos koalicijos – ji taip pat tarnauja stambiojo kapitalo interesams. Tokios politikos rezultatas – iki 2011 metų pabaigos (kiti šaltiniai nurodo iki balandžio mėnesio) Airiją turėtų palikti dar 120 000 emigrantų.
Emigracija Airijai jokia naujiena. Norėdami išvengti socialinių neramumų, kurie neabejotinai kiltų visuomenėje kaupiantis pykčiui, Airijos valdantieji „garą nuleidžia” tiesiogiai ir netiesiogiai skatindami emigraciją. Tokiu vieninteliu jiems žinomu būdu mažindami bedarbystę (nėra žmogaus – nėra problemos) jie stengiasi susilpninti pasipriešinimo judėjimą ir išsilaikyti valdžioje. Taip Airijoje buvo septyniasdešimtaisiais metais, taip yra dabar. Šiandieninė Lietuvos valdžia seka tomis pat pėdomis.
Ką pamiršta arba ko nesupranta žmonės Lietuvoje – kad gerų valdžių paprasčiausiai nebūna . Švietimo sistema, socialinės garantijos, sąlyginai aukštas darbo užmokestis – visa tai, kuo Lietuvą lenkia kitos šalys, – yra dešimtmečius trukusios dirbančiųjų kovos už savo teises rezultatas. O ir šiandieniniai bandymai šiose šalyse karpyti socialinės pagalbos apimtis ir finansavimą, mažinti darbo užmokestį sulaukia įnirtingo organizuoto pasipriešinimo. Graikijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, kitose šalyse organizuoti dirbančiųjų veiksmai atšaldo valdžioje esančių entuziazmą ir verčia bent koreguoti planus, kuriais bankininkų, spekuliantų ir tarptautinių monopolistų sukeltos krizės problemos būtų sprendžiamos labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių sąskaita.
Liepos mėnesį daugelyje Europos Sąjungos valstybių vyko protesto akcijos. Graikijoje jau šeštas visuotinis šiais metais streikas pademonstravo pasiryžimą ir toliau priešintis vyriausybės taupymo planams, kurių įgyvendinimas reikštų gyvenimo standartų kritimą daugumai šalies gyventojų. Prancūzijoje priešindamiesi pensijų mažinimui 2 milijonai žmonių 200 miestų išėjo į gatves. Italijoje visuotinio streiko metu šimtai tūkstančių žmonių demonstracijose Romoje, Milane ir kituose miestuose protestavo prieš Silvio Berlusconio politiką. Ispanijoje transporto sektoriaus darbuotojai keturioms dienoms sustabdė metro traukinių judėjimą Madride, o didžiausios Ispanijos profsąjungos planuoja 24 valandų visuotinį streiką rugsėjo pabaigoje. Pasipriešinimo banga ritasi per žemyną, plinta kitose pasaulio dalyse. Tik Lietuvoje – štilis.
Kol egzistuoja valstybė ir valdžia, kito kelio į orų ir laimingą gyvenimą tiesiog nėra. Būtina ginti savo teises. Alternatyva – kaip šiandieninėje Airijoje ir Lietuvoje – emigracija. Taip lengviau. Jei pasirinksite šį kelią – priėmusioje šalyje rasite geresnes sąlygas, gausite didesnį darbo užmokestį ir naudositės socialine pagalba – nepamirškite, kad turite būti dėkingi ne tų šalių valdžiai, bet žmonėms, kurie tas sąlygas išsikovojo ir dalinasi su jumis.
