Sveikinu. Tikrai nuoširdžiai sveikinu. Tik ne autorę, o liberaliausią Lietuvos portalą DELFI, kurį gyvenimas pagaliau privertė patalpinti kažką daugiau nei sekmadieninis pamokslas ar eilinė „laisvarinkininkų“ rašliava.
Puiku, kai apie akivaizdžius panašumus su „anais“ laikais kalba šaltkalvis ar valstietis. Puiku vien dėl to, kad jis jau atsikratė mito, jog „tuomet“ viskas buvo blogai, o po to viskas neatpažįstamai pasikeitė, pražydo laisvės spalvomis ir tapo naujovių naujovė. Tačiau kai apie tuos panašumus kalba tas, kuris privalėjo juos pamatyti dar prieš dešimtmetį, tai jau spekuliacija.
Tačiau pradėkime nuo pradžių. L. Donskiui skirtus ditirambus palikime autorės sąžinei. Kartais asmeninės simpatijos mums visiems krečia pokštus. Pavyzdžiui, mane iš visų veiksnių Lietuvos politikų labiausiai žavi A. Zuokas. Žavi savo kreatyvumu (žodis „kūrybiškumas“ pernelyg sausas apibūdinti šį žmogų). Lygiai taip pat, kaip žinomas personažas iš „12 kėdžių”. O kalbėdamas apie L. Donskį tenoriu priminti, kad šis veikėjas buvo labai artimas „kapitalistiškiausiam“ Lietuvos vadovui Adamkui. Kas yra Adamkus ir kokių interesų reiškėjas jis buvo, mes, ko gero, visi puikiai žinome.
Niekuomet nebuvau pernelyg didelis tautinių idėjų gerbėjas, tačiau net ir sutikdamas su autorės teiginiu, kad Sąjūdis tapo primityvaus nacionalizmo, klerikalizmo ir ksenofobijos „gimdytoju“ (beje, tik jo radikalaus ir agresyvaus sparno dėka, kuris vėliau įsikūnijo į konservatorių partiją), negalėčiau sutikti, kad pirmiausia buvo nueita asmeninės laisvės suvaržymų keliu. Pastarasis procesas įsisiūbavo tik nusistovėjus dabartinei santvarkai ir įsikūnijo, beje, Adamkaus valdymo laikais.
Kas kaltas? Ne klerkai (jie daro tik tą, ką privalo daryti, t.y. naudojasi proga plėsti savo įtaką), ne konservatoriai, ne kapitalistai, o tie, kurie sukiojosi aplink „Atviros Lietuvos“ (Soroso) fondą bei jo satelitus. Tie, kurie šiltai sėdėdami aukštųjų mokyklų „etatuose“, viešosiose įstaigose ar institutuose (beje, Lietuvoje jų daugiau nei 120), nenorėjo matyti nei tragiškai gilėjančios socialinės atskirties, nei skurdo, nei emigracijos.
O visos „asmeninės laisvės“ labai gerai pamirštamos, kai skrandyje tuščia. Tas pats šaltkalvis mielai sutiks, kad šioje šalyje įsigalėtų bet koks kraštutinis režimas, jei tik jis gyventų sočiai ir užtikrintai. Tad labai norisi paklausti: „Ką pati autorė nuveikė tokio, kad „asmeninės laisvės“ taptų vertybe eiliniam šalies piliečiui?“
Tiesą sakant, gal aš klaidingai suprantu, kas yra tos „asmeninės laisvės“? Gal smulkmeniškas valstybės kišimasis į privatų gyvenimą – tai dar ne asmenybės laisvių varžymas? Užtat labai didelis suvaržymas, kad ta pati valstybė nelinkusi pripažinti tam tikros santuokos rūšies. Tai gal ir rašykime, kad pats laikas nusiristi iki amerikinio „politkorektiškumo“, kada vietoje daugumos/mažumos dialogo skatinimo (socialinio, tautinio, religinio ar kt.) privalo vyrauti pirmenybinė suprimityvinta mažumos teisė (bet kokios mažumos, išskyrus socialiai silpną). Juokingiausia, kad būtent per „politkorektiškumą“ pas mus įsigali unifikuota kapitalistinė globalizacija.
Tragiškas kai kurių „intelektualų“ nenoras matyti, kad didžioji tautos dalis jau pavargo nuo dirbtinių problemų sprendimo ir nori veiksmo (galimo veiksmo kryptis mane, beje, šiek tiek neramina), galiausiai nuves juos į sektantišką „akademinį kairumą“ arba, jei aplinkybes drastiškai pasikeis, į bendrą pasisėdėjimą „valdiškuose namuose“ (visko gyvenime būna, ES juk irgi ne amžina).
P.S. Pastebėjau, kad žodis „tauta“ yra kai kam it jaučiui raudonas skuduras. Rašydamas „tauta“ omenyje turiu istoriškai susiformavusį etninių lietuvių ir tradiciškai gyvenančių tautinių mažumų sociumą.
P.P.S. Vis tik palinkėčiau autorei ir toliau klibinti šią politinę sistemą, nes kas gi ją klibins, jei ne mes patys.
