„Tauta yra istoriškai susiformavusi, stabili žmonių bendrija, besiremianti bendra kalba, teritorija, ekonominiu gyvenimu, ir psichologine sandara pasireiškiančia bendra kultūra.“ Šiais žodžiais dvidešimto amžiaus pradžioje tautą apibrėžė Josifas Stalinas. Prabėgus šimtui metų ši koncepcija vis dar labai gyva ir netgi dėstoma daugelyje vidurinių mokyklų.

Tad mes net neįsivaizduojame, kaip ji yra įaugusi į kraują – pradedant penktokais ir baigiant už valstybės valdymą atsakingais asmenimis ar net žymiais humanitarais.

Iš esmės vien dėl šito įsitikinimo Lietuvoje kyla bet kokios diskusijos apie lietuvių tautą ar lietuvių kalbą. Užtektų tik prisėsti ir pamąstyti nors minutę, kad suprastumėte viso to absurdiškumą. Kaip istorikas galiu pasakyti – vien pažvelgę į šią situaciją per istorinę prizmę, teturėdami silpnas vidurinės mokyklos lygio žinias, suvoktumėte, kad tauta neegzistuoja. Na, bet apie viską nuo pradžių.

Neseniai Lietuvoje įsiplieskė diskusija tarp provincialių dešiniųjų ir jų liberalesniųjų kolegų. Tomas Venclova savo straipsnyje bando paaiškinti apie pasaulyje vyraujančias Vakarų intelektualų nuotaikas. Savo ruožtu, provincialiosios Lietuvos inteligentijos atstovas Algirdas Patackas atsako, jog Lietuva yra žmogišk1sias vertybes išsaugosiantis švyturys degradavusiame ir išsigimusiame Vakarų pasaulyje.

Visa tai verčia susimąstyti, kodėl Lietuvoje inteligentija laikosi šių, Venclovos žodžiais, konservatyvaus žemdirbio pažiūrų. Tomas Venclova savo straipsnyje dėsto, kad Lietuvos intelektualais, matyt, tapo visai ne tikrieji intelektualai o apsimetėliai karjeristai, kurie, nerasdami sau vietos ir dėl to patirdami dvasines frustracijas, tapo pikti ir uždari. Mano teorija yra kiek kitokia.

Viskas daug paprasčiau – vadinamieji intelektualai dažniausiai būna humanitarinių mokslų atstovai, gebantys suprasti ir analizuoti juos supantį pasaulį. Deja, Lietuvoje tokių žmonių nėra ir net negali būti dėl vienos labai paprastos priežasties – Lietuvoje niekada nebuvo laisvės. Humanitariniai mokslai iš esmės yra mokslai apie geresnę pasaulio sąranga, apie laisvę ir vertybes. Deja, Lietuvoje, pradedant 19 amžiaus romanistiniu kvaituliu, keliaujant per smetoninę diktatūrą bei sovietinį totalitarizmą, niekada nebuvo vietos laisvai ir objektyviai humanitarinei minčiai.

Galime stengtis kiek tik norime, tačiau sovietinių marksizmo leninizmo dėstytojų nepaversime objektyviais istorijos ar filosofijos mokslininkais arba intelektualais. Geriausia, kas pavyktų – jei kalbėtume konkrečiai apie istorijos mokslus – paversti juos gerais archyvistais, renkančiais ir archyvuojančiais duomenis. Viskas labai paprasta – negali priversti mąstyti žmogaus, kuris visą gyvenimą turėjo paklusti. Lygiai taip pat, deja, negali priversti to žmogaus išugdyti naujos mąstančiųjų kartos...

Nepaisant šios mano nuostatos apie Lietuvos intelektualus, noriu pasiginčyti ne tik su jais, bet ir su Tomu Venclova, atkreipdamas visų dėmesį į paprastą dalyką, kuris liko nepastebėtas kalbant apie tautą, nes į nebuvo žvelgta per istorinę prizmę.

Neverti gilintis į Algirdo Patacko nuomonę, lietuvių tauta yra vientisas, nejudinamas ir tyras objektas, kurio status quo reikia bet kokia kaina išsaugoti. Mane labai užkabino tai, kad ir Tomo Venclovos manymu, tauta yra stabilus dalykas, kurį reikia puoselėti ir saugoti: „Tėvynę, tautą ir lietuvybę dera mylėti. Pridursiu, kad man asmeniškai lietuvių tautos ir kalbos klestėjimas yra ypač svarbus, nes esu ne tik publicistas, bet pirmiausia poetas, taigi man rūpi lietuviško žodžio likimas.“

Dėl to kyla klausimas: kas gi yra ta lietuvių tauta ir ta lietuvių kalba? Problema turbūt yra tame, jog abu autoriai vidurinėje mokykloje privalėjo iškalti tą pačią Stalino frazę, kurią minėjau straipsnio pradžioje. Tauta – tai stabili žmonių bendrija... Bet kaip istorikas niekada negalėčiau ir niekada nesutiksiu su tokiu teiginiu.

Pavyzdžiui, prancūzų tauta. Ar ji egzistuoja? Ar ji yra stabili žmonių grupė? Ir ar ji visada tokia buvo? Atsakymai yra ne, ne ir dar karta ne. Pradžioje buvo senieji Europos gyventojai, kurie pagal naujausias mokslines teorijas net nebuvo gryni homo sapiens, o jų mišinys su neandertaliečiais. Po to atėjo indoeuropiečiai, kurie, susimaišę su vietiniais, sukūrė keltų kultūrą. Romai nukariavus keltus, po to vietinė romano-gališka populiacija susimaišė su atėjūnais frankais, karų metu maišėsi su skandinavais ir anglais, o dabar maišosi su afrikiečiais ir arabais. Ir jei paklaustume tuometinės Frankijos gyventojo, ką reiktų daryti su jo tauta, kad būtų išlaikytas tikrasis identitetas, jis, matyt, atsakytų, kad reikia puoselėti ir saugoti jo tautą nuo užsieniečių. Nepaisant to, tiktai šiuolaikinė prancūzų tauta, kuri yra visų šių maišymųsi išdava, dabar atrodo vienintelė tikra ir tyra šiuolaikiniam prancūzui.

Tuomet nesuprantu, kodėl tą lietuvių tautą reikia nuo kažko saugoti? Jei net šiandien mus sumaišytumėm su kitos rasės atstovais, vis tiek ateities neonaciams mes atrodysime pati tyriausia tauta ir jie vis tiek kartos, kaip mus reikia saugoti jau nuo kitų tautų... Reziumuojant, tauta yra nuolatinio maišymosi padarinys ir bet koks jos puoselėjimas ir saugojimas yra ėjimas prieš tautos esmę – tai yra maišymąsi ir transformaciją.

Lygiai tokia pati situacija yra ir su kalba. Netgi tokia konservatyvi kalba kaip lietuvių yra nuolatinio maišymosi ir metamorfozių padarinys. Dėl to negaliu suprasti nei kalbininkų nusistatymo neįsileisti į lietuvių kalba vadinamųjų „barbarizmų“, kurie iš esmės yra tokie patys mūsų istorijos paminklai, nei Venclovos susirūpinimo lietuviško žodžio likimu. Kodėl sovietiniais laikais lietuvių kalboje atsiradęs priešdėlis „da“ yra barbarizmas, o senosios Europos kalbos bruožai, pasilikę mūsų indoeuropietiškoje kalboje, yra norma? Ar veiksniai, lėmę mūsų kalbą senovėje, yra kažkuo geresni už veiksnius, vykusius ką tik? Bet tai būtų absurdiškas skirstymas, nes sovietmetis kada nors irgi bus gili senovė...

Taigi akivaizdu, jog be kelių taisyklę patvirtinančių išimčių, racionalus samprotavimas šiuolaikinėje Lietuvoje dar neegzistuoja ir greičiausiai neegzistuos, jei tikėsimės, kad naujos kartos intelektualus išugdys buvę vergai. Iš kitos pusės, be naujų intelektualų jo atsiradimo galimybė taip pat blės, kadangi vis provincialėjanti, neturinti įkvėpėjų visuomenė, vis kvailės ir vis labiau gręšis į siauras neofašistines pažiūras.

Kad to išvengtumėm, siūlau Lietuvai nubraukti viską, kas buvo iki šiol, ir bandyti konstruoti naujųjų intelektualų kartą. Atsiriboti nuo sovietinių „humanitarų“ ir remtis objektyviose užsienio aplinkose išsilavinimą įgijusiais žmonėmis, kurie toliau skatintų esminę tautos savybę – maišydamiesi su kitomis kultūromis ir tautomis, transformuodami ir tobulindami mūsų kasdienybę.

Dominykas Cze yra Sorbonos universiteto istorijos studentas

http://pilietis.delfi.lt, 2010 07 23