Šiandien kairiosios politinės jėgos išgyveną didžiausią krizę ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje ir net visame civilizuotame pasaulyje. Tomas Venclova yra teisus, teigdamas, kad Lietuvos intelektualinės diskusijos dusina savo primityvumu ir provincialumu.
Bet kokį kritiškai mąstantį žmogų į neviltį varo pastarųjų metų įvykiai ir politikų bei intelektualų reakcijos į juos. Pakanka paminėti kelis jų: reakciją į žmones, kovojančius už savo pilietines teises, elitinio diplomatijos instituto nuolatiniai nusišnekėjimai apie Europos Sąjungą ir Europos kultūrą iš žmonių, kurie vargu ar yra skaitę nors vieną tarptautinį pranešimą rimtesniame Vakarų Europos ar JAV universitete, Lietuvos „Filosofo“ svaidymaisi žeminančiais užgauliojimais bei reakcija į teisėtą šito kritiką, primityvios ir sentimentalios televizinės diskusijos apie Lietuvos tautą ir grėsmes jos dorai, diskusijos, kurių tamsioji pusė – tai eilę metų vykstantys fašistiniai paradai kovo 11-ąją, paradai, kuriuos taip mielai toleruoja Lietuvos valdantieji.
Tačiau labiausiai liūdina kairiųjų bejėgiškumas. Pasaulio ekonominės krizės akivaizdoje bei galvas keliančių Europos fašistinių populistų kontekste politinės kairės lyderiai atrodo beviltiškai. Karlas Marxas, autorius kuris šiandien vis dar yra tabu steriliems Lietuvos inteligentams, buvo teisus sakydamas, kad profesinės sąjungos ir kairiosios partijos, priimdamos kapitalistinės visuomenės žaidimo taisykles, ilgainiui bus nukenksmintos, panašiai kaip yra nukenksminami iškastruoti katinai.
Masiški kairiųjų pralaimėjimai Vengrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Britanijoje ar rinkimuose į Europos Sąjungos parlamentą rodo kairės politinių idėjų krizę bei jos politinių lyderių vaizduotės stoką. Nūdienos globalaus kapitalizmo sąlygomis, kurį taip lengvabūdiškai stoja ginti Tomas Venclova, tai itin sunkiai suprantama. Ir tai yra dėl to, kad pastarųjų dvidešimties metų neoliberalios reformos buvo naudingos tik nedidelei privilegijuotos visuomenės daliai. Skaičiai, bylojantys apie augančią nelygybę ir eilinių dirbančių žmonių eksploataciją, yra gerai žinomi bet kuriam globalaus kapitalo koncentracija pasidomėjusiam žmogui.
Apie tai daug kartų buvo rašyta, tačiau negaliu nepaminėti kelių iškalbingų faktų. Darbo našumas per pastaruosius penkiasdešimt metų išaugo daugiau nei šešis kartus, tuo tarpu realūs atlyginimai (atmetus infliaciją) sumažėjo (nuo 15,72 1973 iki 14,15 JAV dolerių 2000 metais). Britanijoje turtingiausių 1 procento gyventojų kontroliuojama nacionalinių pajamų dalis pakilo nuo 6,5 proc. 1982 iki 13 proc. 2000 metais. Lietuvoje apie išaugusius nelygybės ir socialinio neteisingumo mastus byloja Aušros Maldeikienės minimas iškalbingas faktas apie 520 proc. 2000-2003 metais išaugusius įmonių pelnus ir tik 9 proc. augusią vidutinę algą.
Kodėl šie faktai yra reikšmingi ir ar toks, kaip pasakytų milijonus uždirbęs įmonės savininkas, knaisiojimasis svetimose kišenėje nėra elementarus socialinis pavydas bei socialinės nesantaikos kurstymas? Šimtąkart „Ne!”. Studijos rodo, kad saugiausios, labiausiai klestinčios bei „laimingiausios“ šalys yra tos, kurių socialinės ir ekonominės institucijos yra grįstos socialine lygybe ir visokeriopa pagarba žmogui. Psichologiškai, socialiai ir ekonomiškai saugiausios visuomenės yra Danija, Norvegija ir Švedija, šalys, kuriose darbo našumas yra itin aukštas, neretai pralenkiantis JAV rodiklius, ir kurių vaikai mokosi geriausiose pasaulio mokyklose. Visas šias šalis, be tam tikrų rimtų išlygų, būtų galima vadinti socialistinėmis, nepaisant to, kad pokario metais sukurta socialdemokratija sparčiai griaunama globalaus kapitalo ir idealų neturinčių politikierių dėka.
Tačiau nebūtina remtis gerai žinomais ir šiandien banaliais tapusiais faktais. Klausimą reikia kelti kitaip: kokioje visuomenėje mes norime gyventi ir kokią ateitį norime matyti po dvidešimties ar trisdešimties metų?
Kapitalizmas, ypač neoliberali jo forma, iš esmės yra ydingas. Nevaržomos kapitalizmas subordinuoja visus žmogiškus santykius ir natūraliai ribotus gamtinius resursus vieninteliam siauram ekonominiam naudos ir pelningumo principui, kuris šiandien, kaip įtikinamai parodė Joelas Bakanas savo knygoje „Korporacija“, tapo įtvirtintas daugelio valstybių teisėje. Korporacijos privalo generuoti pelną.
Taip, kapitalizmas kur kas greičiau nei bet kokia kita ekonominė sistema sukuria turtą, tačiau šis turtas koncentruojasi mažumos rankose, o banaliu tapęs valstybininkų manipuliuojamas bendras vidaus produktas jokiais būdais neatspindi milžiniškos ekonominės nelygybės ar bendros visuomenės gerovės. Didžiausio ekonominio augimo laikais ištisos žmonių grupės (bibliotekininkai, mokytojai, darželių auklėtojai, dėstytojai, policininkai, gaisrininkai ir kt.) Lietuvoje toliau sėkmingai skurdo.
Iš bet kokių teisinių ar politinių varžtų išlaisvintas kapitalizmas visada eksploatavo ir eksploatuos ne tik darbą, bet ir gamtą. Prakaito krautuvių (sweat shop) fenomenas, geriausiai įkūnytas „Nike“ marškinėlius ar batus gaminančiuose fabrikuose Kinijoje, Hondūre ar Bangladeše yra ne atsitiktinis, bet esminis nevaržomam globaliam kapitalizmui.
Maxo Weberio banalia tapusi tezė, kad kapitalizmas buvo sukurtas protestantiškos darbo etikos neįtikina, nes sąlygas kapitalizmui sukūrė neteisėta privatizacija, pirmiausiai XVI amžiaus Britanijoje aptvėrimų pavidalu ir galiausiai postsovietinėje Lietuvoje korumpuoto valstybinių įmonių išparceliavimo dėka.
{youtube}4yUimFIv1oU{/youtube}
Todėl keista, kai iškilus poetas ir eseistas, ginantis kilnius bendražmogiškus idealus, nuduoda, kad globalaus kapitalizmo kritika yra abejotina. Kas iš tikrųjų yra abejotina – tai primityvios ir neartikuliuotos lietuviškos šios kritikos formos: globalizacijos (o ne kapitalizmo) kritika, žmogaus teisių niekinimas (tai, kas įgalina kritikuoti globalaus kapitalo veikimą) bei tikėjimas, kad Europos Sąjunga yra nacionalines kultūras ir vietines tradicijas naikinantis politinis darinys.
Mano atsakymas į iškeltą klausimą yra toks – norėčiau gyventi ne žmogišką orumą ir laisvę dusinančiame kazino tipo kapitalizme, bet demokratinėje socialistinėje visuomenėje. Taip, būtent šį žodį – socializmą – verta reabilituoti, atmetant tai, kas pasenę, bet labiausiai tai, kas neturi nieko bendro su europietišku socializmu.
Kvailiausias šantažas yra mūsų įsitikinimas, kad „socializmas“ yra niekas daugiau kaip nepavykęs sovietinis planinės ekonomikos projektas, kuris yra nesuderinamas su koordinuota rinkos ekonomika ir žmogaus teisėmis grįsta demokratija. Reikia mesti iš galvos nuostatą, kad tik nevaržomas rinkos kapitalizmas yra vienintelė veikianti ekonominė sistema, melą, kurį taip uoliai dešimtmečius piršo šarlataniški šoko doktrinieriai bei konservatyvūs politikai.
Socializmą plačiausia šio žodžio prasme būtų galima apibrėžti kaip gamybinių santykių demokratizavimą. Kuo daugiau gaminantys produkciją dirbantieji dalyvauja įmonės valdyme, kuri betgi išlieka ekonomiškai produktyvi, tuo labiau tokia įmonė ir tokia visuomenė gali būti laikoma socialistine. Socializmą siūlyčiau suprasti kaip tokią socialinę sąrangą, kuri ne tik kiek įmanoma daugiau įgalintų piliečius išreikšti savo žmogiškus talentus dalyvaujant politinėje ir ekonominėje veikloje. Tai būtų visuomenė, kurioje daugialypį socialinį kūną sudarančios socialinės, kultūrinės ir ekonominės praktikos būtų grindžiamos kooperacija, joms būdingais vidiniais tobulumo standartais ir gilaus solidarumo principais.
Tokioje visuomenėje ekonomika būtų subordinuota žmonių daugialypiams poreikiams tenkinti, o ne atvirkščiai, kaip tai yra nevaržomame kapitalizme. „Socializmas“ kaip žodis yra svarbus dar ir dėl to, kad nurodo į žmogaus socialumą ir į mums būdingą žmogišką kooperaciją, o ne į abstraktų ir bedvasį fetišą – kapitalą. Tokioje visuomenėje būtų varžomasi dėl idėjų ir noro kurti, kurti save, savo aplinką ir savo ateitį, o ne dėl didesnės nužmoginto kapitalo dalies. O sykiu būtų akcentuojamas prasmingas žmogiškas gyvenimas, o ne savitikslis ekonominis augimas, kurio pasekmių niekas negali ir net nesvajoja kontroliuoti.
Kodėl tuomet neatsiranda politikų, kurie angažuotųsi tokiems idealams? Kairiųjų silpnumą didžiojoje politikoje, atrodytų, būtų galima paaiškinti charizmatinių lyderių stoka. Būtų labai paprasta, jei tai būtų tiesa. Charizma politikoje, skirtingai nei yra dažnai manoma, visuomet yra tikėjimo ir užsidegimu idėjomis pasekmė, o ne atvirkščiai. Paulius, Franklinas Rooseveltas ar Martinas Liuteris Kingas buvo be galo charizmatiniai politiniai lyderiai, tačiau jie buvo tokiais dėl to, kad tikėjo savo vizija ir savo pašaukimu. Stiprūs politikai yra tikėjimo savo idėjomis žmonės, o ne prisitaikėliai, liežuvius pakaustę karjeristai be idėjų, be tikėjimo, be įžvalgų ir realios galimybės keisti.
Šiandien Martino Schulzo, Segolene Royal, Gordono Browno ar Jenso Stoltenbergo lyderystė neturi paramos visuomenėje dėl to, kad pokario socialdemokratiška kompromiso politika išsisėmė. Socialdemokratų daugiau kaip 50 metų vykdyta keinsistiška ekonominė politika nebuvo, nėra ir negalėjo būti jokia reali alternatyva kapitalizmui.
Valstybinių įmonių svarbos akcentavimas bei visuminės paklausos didinimas kokybiškai nėra jokia alternatyva. Ir tai ypač akivaizdu šiandien, kai Europos valstybės susiduria su milžiniško įsiskolinimo bei išaugusio biudžeto deficito problema. Tokiame kontekste Norvegijos premjero Jenso Stoltenbergo raginimas krizės akivaizdoje daugiau pirkti ir daugiau vartoti skamba mažų mažiausiai apgailėtinai.
Surasti alternatyvą nūdienos kairiųjų bejėgiškumui, žinoma, nėra lengva. Tačiau bus kur kas lengviau, jei kairės lyderiai ims giliau žvelgti į globalaus kapitalo koncentracijos tendencijas bei suabejos, kad kapitalizmas, „net jei ir netobulas“, nėra vienintelė efektyviai veikianti ekonominė sistema. Autentiškos alternatyvos visuomet kyla tuomet, kai atsiranda žmonių, kurie supranta, kad egzistuojanti tvarka nėra tik „netobula“, bet yra iš esmės ydinga. Kaip tik dėl to filosofinė kapitalizmo kritika yra tokia reikšminga. Jos dėka bus įmanoma suabejoti ekonominio reduktyvizmo peršamomis dogmomis, kuriomis šiandien net neįsivaizduojame galį abejoti.
Delfi.lt, 2010 07 22
