Kai viešoje erdvėje išgirstu atsargius pamąstymus, ar nėra iškilęs šalies klerikalizacijos pavojus, man norisi pirmiausia įsitikinti, ar autorius kalba apie dabartį, ar cituoja 1990-ųjų metų intelektualų pasisakymus. Grėsmė – tai kažkas numanomo, tai, kas gali įvykti, o ne tai, kas jau įvyko.
Nors LR Konstitucija, kurią jau seniai galima laikyti gerų ketinimų sąvadu, vis dar skelbia kad Lietuva yra pasaulietinė šalis, kurioje religija atskirta nuo valstybės, tačiau realybėje valstybė ne tik nuolatos sąveikauja su dominuojančia religine organizacija, bet ir yra de-jure įtvirtinusi daug nuostatų, kurios leidžia bažnytinėms struktūroms betarpiškai kištis į piliečių gyvenimą, imperatyviai reguliuoti visuomenės procesus, valstybės lėšomis vykdyti savo ideologijos propagandą ir gauti atlygį už savo agitacinę bei propagandinę veiklą.
Bažnyčia (kalbu, be abejo, apie RKB) turi turtines privilegijas, mokestines lengvatas, jos tarnautojai laikomi atliekantys visuomenei svarbų darbą ir yra draudžiami valstybės lėšomis (kurias „suneša“ ir tie, prieš kurios veikia ta pati RKB propagandinė mašina, ir tie, kurie tik tradicijos dėka laikomi RKB bendruomenės nariais).
Tačiau labiausiai klerikalinė propaganda įsitvirtino švietime. Teiginiai, kad tėvai gali pasirinkti vaikų dorinio ugdymo kryptį, yra ne visiškai teisingi vien dėl to, kad realizuoti savo teisę į vaikų pasaulietinės pasaulėžiūros (arba kitokios nei RKB ideologija paremtos religinės pasaulėžiūros) formavimą dažnai tiesiog nėra įmanoma. Ypač sudėtinga padėtis rajonų mokyklose, kur spaudimas rinktis būtent religinio pobūdžio pamokas yra iš tiesų didelis.
Net Vilniuje teko susidurti su atvejais, kuomet religinių apeigų lankymas buvo tiesiog įrašytas į rugsėjo 1-osios šventinę programą. Taip, niekas prievarta į bažnyčia nevarė, tačiau programa buvo surašyta taip, kad vaikas, nepanoręs apsilankyti apeigose, privalėtų laukti valandą, kol baigsis apeigos, kad galėtų dalyvauti kitoje šventės dalyje. Yra laikoma norma, kad situacijose, kada etikos mokytojo nėra, etikos kurso mokiniai mokomi bendrai su mokiniais, besimokančiais pagal bažnytinę programą. O etikos mokytojų „nebuvimas“, beje, jau įgauna epidemijos formą.
Dar blogiau tiems, kurie nutartų pasinaudoti įstatymo numatyta teise ir pasirinkti kitą nei RKB religinio švietimo programą. Islamas, judaizmas ar budizmas lietuviškose mokyklose yra suvokiamas kaip svetimkūnis, apie kurį net ir užsiminti baugu.
Kalbant apie teisinį krerikalizavimo pagrindą, tereikia prisiminti apie tai, kad Lietuvoje veikia „teisingų“ ir „neteisingų“ tikėjimų sąrašas, į kurį patekusieji „tradiciniai“ tikėjimai turi privilegijų, o likusieji tegali tenkintis eilinės religinės bendrijos statusu ir padidintu specialiųjų tarnybų dėmesiu (taip buvo įvykę, pvz., su budistų bendrija).
Vietinės reikšmės teisės aktai yra dar įdomesni. Pavyzdžiui, Vilniaus m. savivaldybė nusprendė, kad jos valdomoje Katedros aikštėje renginiai gali vykti tik Vilniaus Arkivyskupijos kurijai leidus. Neseniai įvyko precedentas, kada kurija paskundė vaikų šventės organizatorius ir šiems buvo iškelta administracinė byla, nors savivaldybė neprieštaravo renginiui. Ir tik žiniasklaidos sukeltas triukšmas išgelbėjo vaikų šventės rengėjus nuo tūkstantinės baudos.
RKB tarnautojai nuolatos yra nuolatiniai įvairių komisijų (dažnai turinčių baudžiamąsias funkcijas) nariai. Pavyzdžiui, nagrinėjant tikrus ir tariamus žurnalistų nusižengimus, ten dalyvauja katalikų dvasininkas.
Paskaičiavau, kad tradicinių religinių bendrijų privilegijas įteisina ir išskirtinį statusą garantuoja bent 18-os teisės aktų nuostatos (iš jų bent 4 įteisina RKB viršenybę). Šis skaičius apima tik įstatymus, nekalbant apie vietinės valdžios nutarimus ar tokius teisės aktus kaip ministrų įsakymai.
Katalikiškojo Talibano kraštu nesam greičiausia tik dėl to, kad dominuojančios ES valstybės nepriklauso RKB įtakos sferai arba jų pasaulietiškumas susiformavo labai seniai, todėl bet koks bandymas jas klerikalizuoti būtų atmestas jų piliečių. Tačiau esama padėtis negali tenkinti, nes klerikalizavimas, galiausiai įgavęs totalųjį pobūdį, taps mūsų pačių, kaip besivystančios visuomenės, gilios stagnacijos priežastimi.
