Pastaruoju metu spauda mirga nuo lietuviškų intelektualų pasisakymų apie tai, kokią žalą Lietuvai padarė Sovietų Sąjunga ir kokios yra to pasekmės, arba kokią žalą daro Europos Sąjunga ir kokie antagonistiški yra visi Vakarai.

Vieni (provakarietiški intelektualai, tokie kaip T. Venclova) piktinasi lietuvių nesugebėjimu pamilti kitų tautų, akivaizdžiu kontrglobalizmu, kvaziliberalizmu, intelektualiniu bukumu, idėjiniu fetišizmu, netolerancija, prisirišimu prie sovietinių vertybių ir prorusišku mentalitetu; kiti (prorusiški intelektualai, tokie kaip V. Radžvilas) piktinasi lietuvių nesugebėjimu išlaikyti savo etninį identitetą, perdėtu pataikavimu ES ir jos vertybėms, atsisakymu kovoti už savo tradicijas ir papročius.

Abi stovyklos nori pabrėžti binarinį negatyvą, kuris atsiranda tarp Lietuvos ir viso likusio pasaulio bet kuriuo istorijos raidos etapu.

Šis – intelektualinis – žaidimas primena romėnišką „duonos ir žaidimų“ poreikį par excellence, nes už savo pseudointelektualius rašinius profesoriai ne tik gauna materialinį atlygį, nusipelno dalies Lietuvos piliečių simpatijas, bet ir jaučiasi įtvirtinę save kaip tikrus intelektualus, jaučiasi išreiškę save – taigi, pasitenkinę savo skiedalų sukeltu efektu.

Ypač juokingi atrodo tolerantiškiausiu metų žmogumi tituluoto T. Venclovos rašiniai, kuriuose – tarsi būtų rašoma paties Dievo ranka – rėžiamos iš koto verčiančios įžvalgos ne tik apie šiandienos lietuvių gyvenimą, mentalitetą, meilės ir neapykantos formas, bet ir daroma pretenzinga (nors iš tiesų – tik perdėtai egzaltuota) tautos būsenos diagnozė. Diagnozė, pasak kurios, mes ne tik nesugebėjome išbristi iš homo sovieticus embriono, bet tiesiog pūvame bebrisdami.

T. Venclova nesistengia ieškoti argumentų, kurie paneigtų arba patvirtintų jo skelbiamas tiesas, jo teiginiai formuluojami kaip aksiomos, kuriomis negalima abejoti. Suprantama, turint tokią intelektualinę patirtį, tokią akademinę karūną, tokią emigrantinę (ir dar – amerikietišką!) kosminę perspektyvą, tokį niekada neblėstantį (o gal – vis augantį?)tautos pripažinimą, tokią disidentinę praeitį, galima lengvai apsvaigti nuo savo paties nuopelnų sukeltos euforijos ir imti daryti išvadas, kurios prilygtų Biblijoje aprašytoms apokaliptinėms pranašystėms.

Šis visažinystės kultas, kuriam priklauso tik išrinktieji (dažniausiai tai profesoriai, turintys emigracijoje patirtų kančių istoriją, tarp kurių geriausi, jau chrestomatiniai pavyzdžiai yra tas pats T. Venclova ir L. Donskis), nori mus įtikinti, kad esam talentingų nevykėlių tauta, jokių vilčių neteikiantys barbarai ir atsilikę Antrojo pasaulio nelaimėliai. Kitaip sakant, kad bloga yra ne mūsų valdžia, sistema ar dar kas nors, bet tik mūsų mąstymas, mūsų pasaulėžiūra, t.y. MES PATYS.

Šiame kontekste visai nesvarbu, kad patys visažinystės kulto atstovai neturi nė menkiausio supratimo apie tai, kuo gyva Lietuva, kokie yra tikrieji lietuvių mentaliteto bruožai ir socialiniai bei intelektualiniai „rodikliai“. Net neverta kelti klausimo „o kaip yra iš tiesų?“; reikia kelti klausimą „kodėl šiems intelektualams naudinga dergti Lietuvą?“.

Argi ne jie – labai pasaulietiški ir optimistiškomis poliucijomis trykštantys išrinktieji – turėtų džiūgauti, kad esame ES ir NATO nariai, kad visa Europa (o gal ir pasaulis) iš mūsų mokosi, kaip įveikti krizę, galiausiai – kad beveik visi jauni, žavūs ir veiklūs žmonės masiškai bėga į užsienį? Argi ne nuostabu sėdint kokiame nors JAV universitete ar Briuselyje matyti, kaip lietuviai išsilaksto po pasaulį ir tampa vakariečiais, t.y. iš barbarų virsta žmonėmis?

Toks džiugesys iš save super smart laikančių intelektualų reikštų viena: pripažinimą, „kad nesugebi pamatyti nieko, ką sugeba pamatyti eilinis pilietis“. Negatyvas jų tekstuose pasitelkiamas kaip forma originalumui, nors tėra viso labo akivaizdi intelektualinė impotencija.

Tačiau turime pripažinti nepaneigiamą faktą – būtent beletristinis sugebėjimas įtikinti akivaizdžiai neįžvelgiamo Blogio egzistavimu ir sukuria mitą apie akivaizdžiai egzistuojantį veik ontologinį intelektualų talentą. Apie jų genialių minčių gelmę ir nepaneigiamų įžvalgų svorį.

Visgi norėtųsi net ir neturint jokio akademinio, intelektualinio ar visuotinio autoritetingumo paklausti: kodėl genialios genialių žmonių įžvalgos visuomet daromos tuo pačiu perversiškai primityviu rakursu – t.y. apverčiant padėtį ir pastebint tik tas blogybes, kurios visuomet yra atsiejamos nuo sistemos, visuomet sufokusuojamos ties abstrakčiu etnoso branduoliu ir tarsi pakimba nekvestionuojamo profaniškumo rūke? Ar apskritai koks nors protas gali daryti išvadas apie sociumą, absoliutindamas pramaišiui žmonių emocijas su jų nuostatomis?

Užduotis, kurios vargu ar imtųsi pats Jėzus Kristus, tokiems – provakarietiškiems – intelektualams atrodo visai nebaisi. Tarkim, L. Donskis be vargo gali kaltinti lietuvius netolerancija, V. Landsbergis – prorusiškumu, T. Venclova – tamsuoliškumu, dar koks nors A. Mickūnas – pesimizmu ir depresyviu nihilizmu, bet šie labai garbūs intelektualai niekada nekaltina pačios Sistemos, kuri (jeigu taip ir yra) sukuria šias problemas.

Visai kitaip elgiasi tokie intelektualai kaip V. Radžvilas, kurie – patys būdami tautos dalis – (juk provakariečiai save laiko aukštesne rase) negali kritikuoti „to, kas jie yra“, todėl čia atrandamas naujas blogis – Vakarai. V. Radžvilui atrodo, kad ES yra Blogis, kuris naikina lietuvybę su visomis jos giliomis tradicijomis ir grasina ne tik paversti mus nepatriotiškais, bet ir atimti iš mūsų meilę tėvynei.

Bet ir šios rūšies intelektualai nieko nekalba apie tai, kas iš tiesų kelią didžiausią lietuvių pyktį, kas skaldo šalį, kas sukelia nepatriotiškumą ir net neapykantą lietuvybei, arba – galų gale – kur iš tiesų yra daugelio problemų priežastys. Apie TAI, kas nėra tik lietuviuose ir praeityje arba tik Vakaruose.

Jei prabiltų, turėtų pripažinti, kad „tie, kas juos maitina“ ir šiuo metu valdo šalį, yra patys didžiausi tautos parazitai. Apie juos tyli tiek provakarietiški, tiek prorusiški intelektualai. O tyli todėl, kad prabilę iš karto pajustų, ką reiškia Nepaklusti Sistemos Dėsniams. NSD reiškia – BIPVG (Būti Iškruštam Per Visus Galus).

Kritikuoti pavienius biurokratinio aparato sraigtelius, pavienius politikų pasisakymus, pavienius politikus – tai viskas, ko galima tikėtis iš šių visažinių. Kritikuoti visą valdžią – ne šių visažinių jėgoms. Juolab kad kritikuojant aukštus šalies pareigūnus arba idiotiškus įstatymus, niekada negausi jokio apdovanojimo, niekada neįžengsi pro prezidentūros, ar kitos r-ūros duris.

Paskaitykite bent keletą garbiausių intelektualų tekstų ir pamatysite – jokios kritikos valdžiai neišsako nė vienas. Nei „vakariečiai“, nei „rytiečiai“.

Iš tiesų, skirtumas tarp vienos ir kitos pusės yra tik toks, kad savo profaniškas idėjas apie Lietuvai kenkiantį Blogį jie bando įžvelgti ten, kur gali, kur patogu ir naudinga, t.y. ten, kur to Blogio veikiausiai nėra. Vieni – jau esantys Vakarų pasaulyje – įžvelgia antagonizmą mūsų viduje, kiti – esantys Lietuvoje – įžvelgia antagonizmą Vakaruose. Nei vieni, nei kiti nesistengia daryti radikaliai nepriimtinų išvadų, kurios ir atskleistų jų talentą bei proto aštrumą (tikrai nemanau, kad šie žmonės negalėtų to padaryti arba kad yra per mažai talentingi).

Todėl galima sakyti: mūsų intelektualai tėra akademinės kekšės, kurios, kaip koks nors S. Parulskis, rašo tai, kas būtų perkama, skaitoma, vartojama ir... padėtų pritraukti publikos dėmesį. Mes neturime savo S. Žižeko, A. Badiou ar A. Negri, kurie, nepataikaudami sistemai, galėtų smogti taikliai ir stipriai...

Nenoriu būti pasimistas, bet nepanašu, kad turėsime. Tam reikia ne tik talento, drąsos ir ryžto. Tam dar reikia ir sąlygų. O sąlygų rastis radikaliems intelektualams Lietuvoje nėra. Kodėl? Nes na chuj kam nors jų reikia? Tiek to – koks asilas pasakė, kad viltis miršta paskutinė? Ji niekada nemiršta. O gal reiktų?..