Visiškas atsitiktinumas, dėl kurio sutapo 19-os žmonių kolektyvinės apostazės (tikėjimo atsižadėjimo) akcija ir velionio Prezidento Algirdo Brazausko laidotuvės, atkreipė daugiau dėmesio į išstoti iš Katalikų Bažnyčios pasiryžusių piliečių argumentus ir paskatino daugiau diskusijų apie religijos ir valstybės santykį.
Pati Lietuvos Katalikų Bažnyčia (toliau – LKB) kol kas nepaskelbė komentaro ar paaiškinimo, kaip ji traktuoja šią akciją ir ką galėtų apie ją pasakyti tiek savo nariams, tiek plačiajai visuomenei. Tuo tarpu apostazės akcijos organizatoriai ketina nesustoti, užbaigti procedūrą prieinamomis teisinėmis priemonėmis ir toliau rengti panašias akcijas.
Iš viso birželio 30-ąją buvo paduota 19 prašymų apostuotis. Viena iš akcijos dalyvių Ugnė teigia visada laikiusi save ateiste, bet formaliai atsiriboti nuo LKB ją paskatino smalsumas. Ji teigia nesureikšminanti nei fakto, kad vaikystėje buvo pakrikštyta, nei apostazės, tačiau dalyvauti akcijoje ją motyvavo jau seniai ramybės neduodančios problemos. „Diskriminacinės lyčių politikos skatinimas, Bažnyčios lobizmas tikinčiųjų sąskaita, nepagarbus elgesys su homoseksualiais asmenimis, Konstitucijos pažeidinėjimas darant įtaką sekuliarios Lietuvos Respublikos valdymui“, – vardija Ugnė ir teigia nustebusi, kai sužinojo, kad pats krikštas formaliai yra neatšaukiamas. Akcijos dalyviams paaiškėjo, kad procedūra nėra tokia paprasta.
Akcijos dalyviai pasirinko apostazę kaip konkretų būdą visiškai nutraukti ryšius su LKB, užuot likus „popieriniu“ jos nariu, kokie, kaip rodo statistika, gali būti iki 70 proc. save katalikais laikančių, bet religijos nepraktikuojančių Lietuvos gyventojų. Organizatoriai įsitikinę, kad LKB pernelyg laisvai naudojasi tikinčiųjų statistika, kad darytų įtaką Lietuvos politikai (LKB atstovai dalyvauja rengiant lytinio švietimo programas mokyklose, teikia pasiūlymus tokiems įstatymų projektams kaip Valstybinė šeimos koncepcija ir pan.), todėl nusprendė paprieštarauti savo asmens duomenų naudojimui LKB tikslais, taip pat buvimui oficialiuose tikinčiųjų sąrašuose.
Kaip „Atgimimui“ pasakojo vienas iš akcijos aktyvo narių, visuomenės veikėjas, publicistas Darius Pocevičius, akciją sumanė 2010-ųjų pavasarį susibūrusi neformali anarchofeministinė organizacija „Feministinis frontas“ (FeF). Šios organizacijos tinklaraštyje kvietimas apostuotis buvo išplatintas įvairiais kanalais, įskaitant populiarų socialinį tinklą „Facebook“. Apostazė buvo numatyta birželio 7–13 d., bet vėliau Vilniaus vyskupo A. Poniškaičio iniciatyva ji buvo perkelta į birželio 30 d. Anot D. Pocevičiaus, mėginimai susieti šią akciją su A. Brazausko laidotuvėmis neturi jokio pagrindo. „Tikėtina, kad Bažnyčia, atsisakiusi pagerbti Prezidentą, įsigijo naujų priešų“, – paklaustas, ar dėl šio sutapimo buvo sulaukta didesnio žiniasklaidos bei visuomenės dėmesio, teigė kolektyvinės apostazės dalyvis.
Abu „Atgimimo“ kalbinti akcijos dalyviai teigė nusivylę jų apostazę priėmusių Bažnyčios hierarchų požiūriu. „Tvarkant reikalus su Bažnyčia visada tenka susidurti su nežmonišku jos biurokratizmu. Reikalai nuolat vilkinami, žmogus siuntinėjamas nuo vieno Bažnyčios pareigūno pas kitą“, – skundėsi D. Pocevičius. „Į visus klausimus vyskupas vengė tiesių atsakymų, bet leido suprasti, kad apostaze jis neužsiima, mat tai ne jo kompetencijos sritis, – jam antrino Ugnė iš FeF. – Iš pradžių visi diskusijos dalyviai stengėsi išlikti oficialūs ir korektiški, bet vyskupo išsisukinėjimas nuo atsakymų išvedė iš kantrybės, ir diskusija perėjo į ne visai malonią. Galiausiai pavyko išsireikalauti, kad kurijoje būtų užregistruoti mūsų pareiškimai dėl apostazės, ir tai buvo daugiau simbolinis veiksmas, nei turintis kokį realų rezultatą.“
Apsisprendžiant reikalauti tikėjimo atsisakymo pažymėjimų, remtasi praktika, kad vyskupas Juozas Tunaitis buvo išdavęs kelis formalius tikėjimo atsisakymo liudijimus. Tačiau vėliau tokių liudijimų išdavimas sustabdytas, esą LKB nėra įpareigota teikti tokių liudijimų. Pasak Ugnės, dalyviams leista suprasti, kad atsiskirti nuo LKB galima tik dvasiškai, o ne juridiškai.
Kunigas Kęstutis Kėvalas, komentavęs kolektyvinės apostazės akciją naujienų portalui „Delfi“, teigė, kad žmogus turi teisę atsisakyti formalaus ryšio su Bažnyčia, ir kaip tik toks formalaus ryšio atsisakymas ir yra numatytas kanonuose kaip apostazės procedūra, kuria atiduodama duoklė asmens laisvam apsisprendimui.
Iš kelių kunigų, su kuriais bandėme susisiekti, vienintelis savo nuomonę pateikęs Jonavos dekanas Audrius Mikitiukas teigia, kad LKB neketina riboti laisvo žmonių apsisprendimo: „Bažnyčia visuomet gerbia bet kokį žmonių pasirinkimą. Čia yra laisvų žmonių bendruomenė. Visi, kurie švenčia sekmadienį, žino, ką reiškia būti su bendruomene, o ką – nuo jos atsiskirti. O likusiems tai tik politinis triukas ir dėl to labai gaila.“
Vis dėlto šiuo formaliu ryšių nutraukimu neatšaukiamas pats krikštas. Kaip akcijos dalyviams kalbėjo juos priėmęs vyskupas, bažnyčios knygose bus padaryti tam tikri įrašai apie religijos atsisakymą, bet jokių dokumentų, kurie patvirtintų santykių su Bažnyčia nutraukimą, LKB neišduos, esą tai kenkia LKB autoritetui.
Apostazės įrodymų neteikia
„Atrodo, kad apostazę Lietuvoje atlikti vyskupas atsisako, taigi buvo siūlymas veikti per Asmens duomenų apsaugos įstatymą: atsisakyti duoti sutikimą RKB turėti ir naudoti asmeninius duomenis (krikšto ir kitų sakramentų įrašuose) bei pareikalauti jų sunaikinimo“, – nusivylusi tokiu požiūriu būsimas veiklos kryptis įvardija Ugnė. „Vadinasi, žmonėms, panorusiems gauti oficialų raštą, reikės ieškoti juridinių svertų, kurie priverstų Bažnyčią pateikti apostazės įrodymus“, – daro išvadą D. Pocevičius.
Lietuvos įstatymai įpareigoja organizacijas sunaikinti piliečių asmeninius duomenis, gavus oficialų prašymą panaikinti narystę organizacijoje. Tačiau pagal Bažnyčios teisę krikšto knygų naikinti negalima.
Akcijos dalyviai ketina birželio 30-osios pareiškimais neapsiriboti. Jie toliau ieškosią teisinių svertų gauti savo ryšių su LKB nutraukimo patvirtinimą. „Norintieji oficialiai įforminti tikėjimo atsisakymą bus priversti bylinėtis su šia institucija arba pasitelkti politinį spaudimą, – mano D. Pocevičius, įsitikinęs, kad akcija bus pakartota. – Esu už kolektyvines apostazės akcijas – jos sukelia didesnį ažiotažą žiniasklaidoje ir pačioje bažnyčioje.“ Kita apostazės akcija planuojama rudenį, kai, pasak organizatorių, visur išvažinėję vilniečiai grįš į miestą. Iki tol yra laiko organizatoriams sudaryti savo veiksmų planą, o LKB – apgalvoti savo reakciją ir nuspręsti, verta ar neverta taip paleisti „popierinius“ savo narius.
Apostazė praeityje: Romos imperatorius, karalius Mindaugas ir Liudas Vasaris
Pagal „Tarptautinių žodžių žodyną“, apostazė (gr. apostasis — atskilimas, atsimetimas) reiškia atskalūnybę, atsimetimą nuo bažnyčios arba kunigo ar vienuolio įžadų atsisakymą.
Pakartoto Įstatymo knyga atsimetimą nuo religijos laiko mirtina nuodėme. Tačiau vienokio ar kitokio atsimetimo pavyzdžių gausu ir Biblijoje, kai izraelitai grįžo prie pagonių dievų garbinimo arba kai nuo Jėzaus dėl aštraus kalbėjimo būdo tam tikru metu atsimetė buvusių mokinių grupės.
Romos imperatorius Flavijus Klaudijus Julianas (361–363) gimė krikščioniškoje šeimoje, bet nutarė grįžti prie romėnų pagonybės ir išsižadėjo ankstesniojo tikėjimo, tapdamas paskutiniu Romos imperijos valdytoju nekrikščionimi.
Eiliuotoji „Livonijos kronika“ (1261 m.) ir kiti šaltiniai užsimena, kad, žemaičių atstovų spaudžiamas priešintis kryžiuočiams bei kalavijuočiams, apostavosi ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas.
Populiaraus romano „Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris po ilgų dvejonių nusprendžia atsižadėti kunigo įžadų. Tai taip pat laikoma apostazės aktu.
Atgimimas, 2010 m. liepos 10-15 d.
