Neramu. Šis žodis kuo puikiausia atspindi tai, ką jaučiu žiūrėdamas žinias, skaitydamas komentarus, studijuodamas naujus įsigaliojusius ir dar tik teikiamus parlamentui teisės aktus, besikalbėdamas su visuomenininkais. Nesu tiek naivus, kad teigčiau, jog iki šiol demokratijos būklė Lietuvoje buvo nepriekaištingai gera, tačiau net it lyginant su toli gražu neidealia būkle, sunku nepastebėti, kad tolesnis demokratijos raidos procesas Lietuvoje dar labiau tolsta nuo: ήμος (liaudis) + κρατῶ (valdau).
Nesigilinsiu į „giluminius“ procesus, nes jiems išanalizuoti prireiktų nemenkos monografijos, tad šį kartą apsiribosiu, mano manymu, trimis demokratijos „viešais indikatoriais“. Tai žodžio, susirinkimų ir sąžinės laisvės. Kodėl būtent juos aš laikau svarbiausiais?
Bet kokia valstybė, pasukusi demokratijos suvaržymų keliu, pirmiausia siekia nutildyti galimus oponentus, sukurti tariamos vienybės įspūdį ir prasibrauti į moralinių vertybių sritį. Toliau prasideda įvairios variacijos. Kartais valdžia leidžia viešuosius susirinkimus (nors ir griežtai prižiūrimus), tačiau kontroliuoja informacinę erdvę; kartais kontroliuojama visa visuomeninė veikla, tačiau paliekama gana plati asmeninė laisvė (pvz., Kuboje); kartais valstybė pasuka klerikalizmo ar fundamentalizmo link, ir tuomet pirmiausia „krenta“ sąžinės laisvė (pvz., Iranas).
Tiesa, ne visuomet galima atskirti, kuomet suvaržymai yra sąmoningas veiksmas, vykdomas „iš viršaus“, o kuomet tai natūralus visuomenės raidos procesas. Tas pats Irano fundamentalizmas pirmiausia atsirado būtent kaip liaudies valios išraiška. Iraną prisiminiau ne veltui, nes ir Lietuvos nepriklausomybes formavimas vyko greičiau per revoliucinį nei per evoliucinį procesą, tad tai lėmė didesnius prieštaravimus visuomenės viduje.
Tiesa, prieštaravimai Lietuvoje netapo nei didesnių sukrėtimų priežastimi (išskyrus perversmo bandymą per vadinamuosius „Pakaunės įvykius“), nei pasuko šalį radikalizmo link. Mano manymu, taip atsitiko vien todėl, kad jau pirmaisiais nepriklausomybės metais šalyje de facto susiformavo sistema, artima dvipartinei, kuomet valdžią pasidalino tuomet stipriausios Brazausko ir Landsbergio politinės grupuotės (vartodamas žodį „grupuotės“ aš, be abejo, turiu omenyje ne tik jų pačių partijas, bet ir gausius satelitus). Taigi galime drąsiai teigti, kad demokratijos raidos procesą Lietuvoje labiausia lėmė ir lemia valdančiųjų politinių grupuočių veiksmai.
Vertinant demokratinių procesu eigą Lietuvoje, lūžio tašku laikyčiau politinių grupuočių ar pavienių politikų, nepriklausančių pradinėms politinėms grupuotėms arba aiškiai nuo jų atsiribojusių, atsiradimą ir jų populiarėjimą. Būtent tuomet ir atsirado pirmieji šiurkščios kovos dėl valdžios požymiai. Ir jei „sutramdant“ Šustauską pakako surinkti ir paviešinti jo paties klaidas, tai verčiant Paksą prireikė jau viso valstybės aparato pastangų ir „proginių“ įstatymų leidybos (kuomet abejos dominuojančios politinės grupuotės veikė kaip reta vieningai). Tuo pat metu atsirado ir pilietinių iniciatyvų baimė.
Galutinį nominalios demokratijos įsigalėjimą Lietuvoje siečiau su „sutartiniu“ V.Adamkaus prezidentavimu, kuomet stagnaciniai procesai jau tapo akivaizdūs, o viešai deklaruojama politika neatitiko faktinių veiksmų. Vis dėlto negalima teigti, kad pilietinei saviraiškai buvo kilęs didesnis pavojus.
Tačiau nominalios demokratijos laikotarpį pamažu keičia tai, ką jau galime vadinti valdoma demokratija. Svarbiausiu požymiu laikyčiau tai, kad valstybės aparatas naudojamas ne tik valdančiųjų politinių grupuočių tarpusavio kovoje, bet ir tiesiogiai veikiant prieš visuomenininkus, neparlamentines (t.y. tiesiogiai neįtakojančias šalies politiką) partijas ar aktyvius piliečius. Galite man prieštarauti sakydami, kad jokie įstatymiškai numatyti demokratijos mechanizmai nepanaikinti, tačiau čia tenka prisiminti, kad „velnias slypi detalėse“ – jei LR Konstitucija garantuoja, pvz., susirinkimų laisvę, tai dar nėra pagrindas ta teise nekliudomai pasinaudoti.
Kalbant apie taikių susirinkimų laisvės užtikrinimą, ko gero, labiausia verta paminėjimo Vilniaus miesto savivaldybė, kuri yra neabejotina lyderė pagal uždraustų (nedavus leidimo) renginių skaičių. Paskaičiavau, kad vien per pirmąjį šių metų pusmetį teisėtai reikalauti leidimai nebuvo išduoti daugiau nei 30 kartų (o aš, be abejo, visų atvejų nežinau). Savivaldybė verčiau renkasi perspektyvą pralaimėti teismus (o tai jau yra įvykę), bet žūtbūt neleisti piliečiams išreikšti savo nuomonę viešo renginio metu. Naivu manyti, kad toks miesto vadovų elgesys tėra jų pačių iniciatyva, todėl naivu tikėtis, kad kažkas pasikeis iki centrinės šalies valdžios pasikeitimo.
Ko gero, skandalingiausias atvejis buvo tuomet, kai pati savivaldybė suskubo bausti renginio, skirto vaikų ginimo dienai, organizatorių, nors pati šiam renginiui neprieštaravo. Beje, tik po šio įvykio į viešumą iškilo nesuvokiamas miesto valdininkų ankstesnis sprendimas, įpareigojantis derinti su Arkivyskupijos kurija visus renginius, kuriuos ketinama rengti municipalinėje Katedros aikštėje. Sunku suprasti, kad Konstitucijoje įtvirtintos teisės realizavimas priklauso nuo miesto valdininkijos norų, tačiau kai piliečių teises gali varžyti religinės bendrijos vadovybė, tuomet iš tiesų tenka prisiminti Iraną.
Tiesa, man pakankamai aiškios priežastys, lemiančios tokią nervingą valdžios reakciją į piliečių viešuosius veiksmus. Apie sausio 16-osios įvykius rašyta daug, tačiau nagrinėjant įvykius pasigedau vieno labai šiam įvykiui tinkančio, tik neišsigąskite, V.Lenino duoto revoliucinės situacijos apibrėžimo „Viršūnės negali, apačios nenori“. Akivaizdu, kad nepasitenkinimas esama padėtimi gali išsilieti į du veiksmus: adekvatų protestą ir pilietinį maištą. Adekvatus protestas, nors ir kraštutinėse formose, yra konstruktyvus, nes jo priežastys suprantamos, o pasiekus tikslą (bent iš dalies), jis nuslūgsta, tuo tarpu maištas yra iracionalus, o jo mėsmalė dažniausia nenustoja suktis net pašalinus pirminę neramumų priežastį.
Paradoksas, bet valdančiosioms (bet kokios šalies) grupuotėms būtent pilietinis protestas kelia didesnį pavojų nei maištas. Maištą galima drąsiai slopinti jėga, nuslopinus galima nekliudomai apriboti pilietines teises, susidoroti su maištininkais ir šiaip oponentais, priskiriant juos maištininkams. Visa naujausioji istorija parodė, kad maištas virsdavo revoliucijomis tik tuomet, kai prieštaravimai visuomenėje pasiekdavo tokį lygį, kuomet problemos tapdavo neišsprendžiamos didžiajai daliai jos narių. Užtat net ir gausiai palaikomas maištas, neatspindėjęs didžiosios piliečių dalies nuotaikų, visuomet būdavo pasmerktas žlugti, o po žlugimo valstybė „užsukdavo“ represijų mechanizmą.
Pilietinio protesto (organizuoto ar spontaniško) atveju valdžia turi kažkaip reaguoti. Tik labai nuožmūs režimai į pilietinius protestus atsako jėga. Vakarų demokratijose yra įprasta į piliečių reikalavimus bent dalinai reaguoti, bent jau dėl to, kad nereagavimas atsirūgs per kitus rinkimus. Lietuvoje įprasta nepastebėti, na, o dabar – iš viso nesudaryti sąlygų reikalavimams viešai pareikšti. Tiesa, teko įsitikinti, kad kai kurie „nepastebėti“ piliečių reikalavimai vėliau kažkodėl atsiduria rinkiminėse valdančiųjų programose (matyt, kad laimėjus rinkimus, būtų ko nevykdyti). Štai čia ir slypi vienas didžiausių pavojų, nes neįvykdomi ir net nepastebėti skirtingų visuomenės grupių reikalavimai galiausia gali sudaryti tą kritinę masę, kuri leis įvykiams rutuliotis pagal maišto scenarijų, nors, kita vertus, būtent maištas ir suteikia teisę neatsižvelgti į piliečių norus. Tad visai verta pasvarstyti, ar visuomenė nėra sąmoningai stumiama aštraus konflikto link.
Kalbėdami apie žodžio laisvę Lietuvoje, mes galime pastebėti aiškų regresą, kurį, mano manymu, sąlygoja du pagrindiniai veiksniai: tai siekis kontroliuoti politiškai orientuotus viešuosius pasisakymus ir ypač konservatyvių moralės nuostatų diegimas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pirmieji laisvos informacinės erdvės metai iš tiesų pasižymėjo ganėtinai laisvu tiek mass-media (sąmoningai nevartoju naujadaro „žiniasklaida“, nes, mano manymu, šis terminas tiksliai nenusako viešosios informacinės erdvės sąvokos), tiek viešųjų asmenų elgesiu. Per dešimtį pirmųjų metų galiu prisiminti nebent tik Jaroslavo Banevičiaus bylą, kurios „politiškumu“ drįstu abejoti.
Šalinant tą patį R.Paksą, sąlyginai mažą visuomenės pasipriešinimą lėmė kaip tik į viešąją erdvę nutekinama informacija. Tuo pačiu, matyt, atėjo supratimas, kad kovos viešoje erdvėje iš esmės lemia jėgų pasiskirstymą valdžios Olimpe. Neigiami reiškiniai prasidėjo valdančioms politinėms grupuotėms suvokus, kad nepriklausoma žurnalistika ne visuomet plauks nustatytu „farvateriu“, todėl jau „antrojo Adamkaus“ metu buvo pradėti teisiniai žygiai siekiant kontroliuoti viešoje erdvėje skleidžiamą informaciją.
Manau, kad lemiamas posūkis įvyko kartu su garsiomis „Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo“ pataisomis. Daugiausia kritikos šios pataisos sulaukė dėl galimo homoseksualių asmenų teisių pažeidimo, tačiau šio įstatymo pavojingumą žodžio laisvei reikia vertinti pirmiausia dėl sąvokų neapibrėžtumo. Juk mes visi suprantame, kuo gresia „plačiai traktuojamas“ įstatymas esant dabartinei Lietuvos teisinei sistemai.
Tačiau didžiausiu smūgiu žodžio laivei laikyčiau dabartinį valdančiųjų ketinimą reglamentuoti istorinių procesų vertinimą. Kodėl būtent dabar tapo svarbu riboti diskusiją apie prieškario ir pokario Lietuvos istoriją? Akivaizdu, kad kaip bevyktų diskusija šiais istoriniais klausimais, ji neturi tiesioginės įtakos dabarčiai. Kita vertus, nors betarpiškai dalyvavusių tų metų įvykiuose nėra daug, tačiau yra netiesioginis, bet aiškiai suvokiamas ryšys tarp padėties „smetoninėje“ Lietuvoje ir dabartinių procesų. Nagrinėdami anuometinės Lietuvos ydas, atrandame ir ryškią socialinę atskirtį, ir priklausomybę nuo išorės kapitalo, ir oficialiosios ideologijos sustabarėjimą, ir klerikalizmo įsigalėjimą.
Natūralu, kad anuometinių procesų aprašymas neįmanomas be vienokių ar kitokių vertinimų, o šių dienų procesų vertinimas neįmanomas be aliuzijų į praeitį. Galite paklausti: kuo čia dėtas „komunizmo nusikaltimų pateisinimas“, už kurį žadama bausti? Atsakysiu. Nagrinėjant ypač nevykusią A. Smetonos politiką, 1940 m. įvykiai Lietuvoje tampa suprantami ganėtinai nevienareikšmiškai, o tuomet bet kokiame istorijos vertinime, besiskiriančiame nuo dogmatinės versijos, norint galima įžvelgti ir „pateisinimus“. Taip pat neaišku, ar „pateisinimu“ nebus laikomas dabartinių socialinių, ekonominių ir demografinių rodiklių palyginimas su, pvz., „vėlyvojo“ TSRS laikų statistika.
Bandymai teigti, kad atsakomybė grės tik už „įžeidžiančią formą“, manęs neįtikina vien dėl to, kad esu matęs bent kelis atvejus, kuomet piliečiai buvo baudžiami pagal, pvz., ATPK straipsnius „už teisėtų reikalavimų nevykdymą“, kuomet net nebuvo tiksliai nustatyta, kokį reikalavimą pilietis buvo neįvykdęs. Manyčiau, įteisinus baudžiamąją atsakomybę „plataus spektro“ įstatymu, atsiranda neribotos galimybės traktuoti įstatymą taip, kaip to reikalauja politinė konjunktūra.
