Kai kurios žiniasklaidos priemonės praneša, kad konfliktas Kirgizijoje rimsta. Tačiau tai netiesa. Pogromai, kuriuos būtų galima pavadinti genocidu, persikėlė į kaimus ir Dželalabado miestą. Vien tik šiame mieste nužudyti 700 uzbekų. O kas darosi kaimyniniuose kaimuose ir Oše, nuo kurio viskas ir prasidėjo? 100 tūkst. pabėgėlių traukia į Uzbekistaną. Pakeliui juos tiesiog skerdžia. Uzbekai skerdžiami visoje Pietų Kirgizijoje, dažniausiai tą daro vietinis jaunimas.

Skerdynių nepajėgia sustabdyti nei valdžia, nei visuomenė, niekas nenori lįsti į Kirgizijos košę. Pogromininkai elgiasi taip pat, kaip ir Biškeko revoliucionieriai prieš keletą mėnesių. Didžiule minia jie užpuola karinius dalinius ir grobia ginklus. Jie kuria štabus, koordinuoja veiksmus mobiliaisiais telefonais, organizuotai naikina uzbekų kvartalus, puola vienu metu iš kelių pusių.

Tai ta pati anarchistinė žmonių saviorganizacija, tik ji nukreipta ne prieš kapitalą ir valstybę, o prieš kitą etninę grupę. Galinga liaudies sukilimo jėga ėmė triuškinti ne išnaudotojus, o kitą tautą. Tai ne socialinė revoliucija, o nacionalistinis plėšikavimas. Baisus reiškinys, primenantis akimirksniu pratrūkusią vėžio votį.

{youtube}lnLNBJPpBeA{/youtube}

Vidurinėje Azijoje, pavyzdžiui, Kazachstane, uzbekai priskiriami prekeivių tautai. Tarp uzbekų iš tikro daug prekeivių, yra netgi ir turtingų, tačiau daugumą vis tiek sudaro valstiečiai, miesto darbininkai, tarnautojai. Situacija Kirgizijoje panaši į žydų pogromus Ukrainoje, kada juodašimtiška nacionalistinė isterija buvo apėmusi visus ten gyvenančius žmones, tik čia dar prisidėjo ir kivirčai dėl žemės.

Visos kalbos apie slaptus suokalbius, slaptas tarnybas ir Bakijevo šalininkus – gryna fantazija. Viskas daug paprasčiau ir liūdniau. Iš fragmentiškų pranešimų galima susidaryti visiškai aiškų paveikslą.

Pogromų dalyviai – tai provincijos jaunimas ir priemiesčiuose išsimėčiusių kaimų gyventojai, daugiausia bedarbiai. Kad uzbekus žudo jauni žmonės, praneša visos žiniasklaidos priemonės.

Iš pradžių kažkas kažką užkabino kavinėje, susimušė, galbūt panaudojo peilį. Muštynių dalyviai po to pasikvietė draugelių iš savo rajono, greičiausiai tos pačios tautybės. Ir prasidėjo... Alyvos į ugnį įpylė ir senos nuoskaudos – juk prieš 20 metų tarp kirgizų ir uzbekų vyko tikras karas. Kaip minėjau, kivirčai dėl žemės buvo paaštrinti gandų, kad visi uzbekai – baisūs turčiai. Taip atsirado pirmosios aukos, pirmieji padegti namai. Smurto banga ritosi toliau, kol pasiekė Dželalabadą. Žinoma, pirmiausia atėjo gandai: „Chebra, matote, tenai mūsų brolius žudo – mano brolis gyvena Oše, o tie niekšai stovi turguje, jau viską aplinkui supirko, mušk juos!!!“

Nacionalizmas – tai idiotų socializmas. Galima surengti revoliuciją, išvyti oligarchus ir valdininkus, įvairiataučių gyventojų tarybų žinion perimti visą žemę, įmones bei gamtos išteklius. O galima ir apiplėšinėti savo brolius, kurie gyvena nė kiek ne geriau, ir atimti iš jų paskutinius trupinius.

Kirgizijoje mūsų akyse prasidėjo naujas Holokaustas. Juk vokiečių žurnalistas ir istorikas Götzas Aly sako, kad Holokaustas yra ne kas kita, o masinės žmogžudystės siekiant užgrobti svetimą turtą.

Iš http://shraibman.livejournal.com vertė en arche