Ant pusę milijono gyventojų turinčio Kirgizijos miesto Ošo namų sienų pasirodė užrašai „kirgizas“ arba „uzbekas“. Žmonės užsibarikadavo savo namuose ir atsišaudė nuo užpuolikų. Mieste išplito gaisrai, dingo elektra. Įvairiais vertinimais, Oše nužudyta 60-70 žmonių, beveik 1000 sužeista. Iš šio miesto Uzbekijos sienos link patraukė ilgos pabėgėlių kolonos.

Dželalabade – kitame Pietų Kirgizijos mieste – irgi ėmė pokšėti šūviai. Čia irgi vyksta masiniai kirgizų ir uzbekų susidūrimai.

Valstybines Kirgizijos struktūras susilpnino ir išjudino revoliucija, nuvertusi korumpuotą Bakijevo režimą. Tokioje situacijoje bet kokie liaudies maištai įgauna ypatingą jėgą, o valdžiai ypač sunku juos numalšinti.

Sena tiesa byloja: „Kieno revoliucija sustoja pusiaukelėje, tas išsikasa sau duobę“. Nuversti valstybės vagių, oligarchų ir mentų diktatūrą – tik pusė darbo, dar reikia sukurti stabilią žmonių susirinkimų sistemą ir įsteigti visų žmonių išrinktas bei susirinkimų kontroliuojamas tarybas. Tik tada žmonės galės tvarkyti savo gyvenimą, gyvenamąją teritoriją ir ūkį. Be to, būtina, kad tokie susirinkimai bei tarybos vienytų visų tautybių žmones.

Tačiau yra ir kita alternatyva – ta, kurią siūlo įvairių šalių nacionalistai. Vietoj to, kad stengtųsi pašalinti valdžioje sėdinčius išnaudotojus ir perduotų visuomenės reikalų tvarkymą į jos pačios rankas, jie stengiasi išlaikyti esamą parazitinę visuomenės struktūrą ir imasi engti tam tiktas tautines grupes. Šis kelias veda į pogromus, genocidą, radikalų visuomenės susiskaidymą į tarpusavyje kovojančias etnines grupes.

Vietoj to, kad kolektyviai tvarkytų visuomeninius reikalus, įvairių tautybių žmonės ima kautis tarpusavyje už žemę, namus ir darbo vietas.

Pažvelkite į Pietų Kirgiziją. Štai kokios „tautinės revoliucijos“ trokšta šūkio „Lietuva – lietuviams!“ skelbėjai: dešinysis konservatorių sparnas su G. Songaila bei K. Uoka ir Lietuvių tautinis centras (LTC) su R. Ozolu bei M. Kundrotu priešakyje.