Besikapstydamas archyvuose, radau savo seną laišką, kadaise publikuotą Ispanijos anarchosindikalistų CNT laikraštyje. Nors jame minimi tuometiniai Izraelio ir palestiniečių lyderiai (Sharonas ir Arafatas), o „Hamas” tuo metu dar buvo opozicijoje, bet tai nekeičia bendro anacionalinio (internacionalinio) požiūrio į šį konfliktą. Pateikiu kai kurias ištraukas iš šio laiško.
Prisipažinsiu sąžiningai – nemanau, jog debatai apie sionizmą šiuo metu yra pats aktualiausias klausimas. Jeigu būčiau izraelietis, tada savos valstybės „nacionalizmas” man turbūt rūpėtų kur kas labiau ir verstų skirti laiko tokiai polemikai. Bet Izraelis toli, o aš turiu pakankamai „savų” problemų.
Ir visgi nusprendžiau įsivelti į šį ginčą – šiaip sau, tiesos vardan, be to, tai gera proga išsakyti ir iliustruoti anarchistinį požiūrį vadinamuoju nacionaliniu klausimu. Tai kaip tik vienas iš tų klausimų, kuriuo šiuolaikiniame rusiškame anarchizme pripainiota „iki pat kaklo”. Mano nuomone, pas mus priviso per daug visokių „nacionalinio išsilaisvinimo” mėgėjų. Apgailėtinas leninizmo palikimas!
Taigi sionizmo ir Izraelio-Palestinos problemos. Tai, kad sionizmas yra nacionalizmo rūšis, turbūt niekas nenuginčys. Tie, kurie dabar ištars, kad nacionalizmas – tai gerai, gali toliau nebeskaityti, su tokiais žmonėmis aš paprasčiausiai neturiu apie ką kalbėti. Tam tikrų „nacijų”, turinčių bendrus interesus, „likimą”, kultūrą ir pan., egzistavimo idėja – tai išprotėjusių sadomazochistų kliedesiai. Jiems galima parekomenduoti kreiptis į atitinkamą medicinos įstaigą. Beje, kaip ir visiems paranojikams – visuotinio „žydų sąmokslo” teorijos gerbėjams. Tęsti pokalbį prasminga tik su tais, kurie tą suvokia.
Internacionalistiniu požiūriu nacionaliniuose konfliktuose negali būti jokių „teisių” ir „kaltų” pusių. Pirmiausia todėl, kad internacionalistas negali ir neprivalo sutikti su „kolektyvinės” atsakomybės logika. „Jie” visi kalti, arba „jie” visi teisūs – tokia nacionalizmo logika, ta, kuri nuosekliai veda į Osvencimą. Nė viena tauta negali engti kitų tautų „kaip tauta”. Visada engia tik valdžia (politinė, ekonominė, ideologinė). „Tautos prieš tautą” logikai mes turime priešpastatyti kitą – „visų tautų engiamieji prieš engėjus, išnaudojamieji prieš išnaudotojus”. Mūsų tėvynė – visas pasaulis, mūsų įstatymas – laisvė, taip dainuojama senoje anarchistinėje dainoje.
Leninas ir kiti valstybininkai galėjo kiek įmanydamas brėžti skirtumą tarp blogo „engiančiosios nacijos” nacionalizmo ir gero bei progresyvaus „engiamosios nacijos” nacionalizmo. Man nėra „gerų” ir „progresyvių’ nacionalizmų, bet koks nacionalizmas – tai pikčiausias žmogaus išlaisvinimo ir laisvos asmenybės priešas, kuris surakina „kolektyvinės atsakomybės” grandinėmis.
Kalbant apie Artimuosius Rytus tai reiškia, kad abu nacionalizmai – žydiškasis nacionalizmas (sionizmas) ir Palestinos arabų nacionalizmas – yra reakcingi ir barbariški. Aš negaliu remti nei vieno, nei kito – nei žydų valstybės, nei planuojamos ir galimos palestiniečių. Vienpusė pozicija šiame konflikte tikram internacionalistui yra absliučiai nepriimtina.
Izraelio politikos kritikai sako, kad Izraelio valstybė praktikuoja apartheidą ir valstybinį terorizmą. Tai tiesa. Bet kur jūs matėte valstybę, kuri vykdytų „gerą” politiką? Bet kuri valstybė – tai valstybė, tai vieno žmogaus valdžia kitam žmogui, ir tuo viskas pasakyta. Bet Palestinos nacionalinis judėjimas irgi siekia savos valstybės, ir ji nebus geresnė nei visos kitos, įskaitant ir Izraelio. Ar verta remti Palestinos arabų „nacionalinį išsivadavimą”, tokį pat valstybišką ir nepakantų kitaminčiams, kaip sionizmas ir visi kiti nacionalistiniai judėjimai?
Izraelio žydai turi teisę į „savo” valstybę, sako vieni, Palestinos arabai – irgi, nutraukia oponentai. Man šita logika nerūpi. Nemanau, kad „savos” valstybės turėjimas daro tautą laiminga ir laisva (pastaruoju atveju greičiau priešingai). Visiškai tas pats, kokia kalba kalba tas, kuris tave išnaudoja. Netgi jei ir ta pačia, kuria kalbi tu, tau nuo to kažin ar bus lengviau! Ponai visada liks ponais.
Be abejo, Izraelio valstybinės represijos prieš palestiniečių civilius yra piktinančios, ir jas reikia kritikuoti. Bet tokios pat kritikos nusipelno ir masinės teroristinės Palestinos nacionalistų akcijos prieš Izraelio civilius gyventojus. Žmogaus gyvybė – visuomet žmogaus gyvybė. Man atrodo šlykštu žongliruoti aukų skaičiais: kas nužudė daugiau – tas blogesnis, o kas mažiau – tas geresnis ir „humaniškesnis”. Nėra „gerų”, „blogų” arba „geresnių” mirčių. Lavonai visada liks lavonais.
„Nacionalinio išsivadavimo” šalininkai tvirtina, kad Palestinos nacionalistų savižudžių veiksmai – tai nusivylimo ir beviltiškumo pasekmė, kitaip tariant, galų gale dėl jų kalti neva patys izraeliečiai. Bet tokie pareiškimai paprasčiausiai amoralūs. Nuo jų dvokia fašizmu. Joks beviltiškumas negali pateisinti masinių paprastų žmonių žudynių, kurias vykdo nacionalistiniai teroristai. Tokie veiksmai tokie pat nežmoniški ir antiproletariški, kaip ir represinė valstybinio teroro politika, pagimdžiusi minėtą nusivylimą. Negalima remti profašistinių ir nacionalistinių aktų, kylančių iš ištisų tautų „kolektyvinės atsakomybės” už jų vadovų nusikaltimus!
Žinoma, Sharonas – fašistas. Bet Palestinos nacionalistai – irgi fašistai. Pirmasis įsakė susidoroti su Palestinos gyventojais, nes jie – teroristų „giminaičiai”. Antrieji žudo žydus vien dėl to, kad jie žydai, žudo net tuos, kurie pasisako prieš „savo” valstybės nacionalistinę politiką. Žudo, nedarydami jokių išlygų. Be to, dažniau žudo paprastus žmones, o ne kareivius. O ir pačioje palestiniečių bendruomenėje ginkluotos nacionalistinės grupuotės nesusimąstydamos susidoroja su savo oponentais. Palestiniečių stovykloje visi privalo paklusti „nacionalinės kovos” siekiams, kuriuos nustato vadai, gyventojų socialinė veikla senai užduso, palestiniečių dirbančiųjų streikų prieš „savo” šeimininkus seniai nebėra. Liko tik teroro aktai, beje, abipusiai.
Dar daugiau. Kartais atrodo, kad abiejų pusių nacionalistai puikiai supranta vienas kitą ir sumaniai bendradarbiauja netgi tada, kai žudo vieni kitus. Visiems žinoma, kad Izraelio valstybė savo laiku tyliai rėmė „Hamas”, kad susilpnintų nuosaikesnį Arafatą. Islamo fundamentalistai, užsikariavę įtaką Palestinos bendruomenėje, įsuko naują nacionalizmo ir teroro spiralės viją, vėliau sekė Izraelio valstybinio terorizmo atsakas ir t.t. Nauji pasikėsinimai, nauja ginkluotė ir, žinoma, nauji pelnai! Juk Arafatas, priminsiu, neatsitiktinai yra vienas turtingiausių Palestinos žmonių.
Toli gražu ne paskutinis Izraelio ir Palestinos polemikos argumentas yra pabėgėlių klausimas. Žinoma, kad Izraelis išvijo 750 tūkstančių Palestinos arabų, ir tai tikrai siaubinga: juk kalbame ne apie abstrakcijas, o apie gyvus žmones, praradusius stogą virš galvos. Bet tokie veiksmai tipiški visoms valstybėms. Po II-ojo pasaulinio karo nugalėtojai iš Rytų Europos išvarė milijonus vokiečių, nes tarp jų buvo fašistų. Už „dalį” atsakė „visi” – vėl pasireiškė „kolektyvinė kaltė”!
Nėra nė menkiausios abejonės, kad 1948 metų kare nugalėjus arabų pusei, ši būtų išvijusi 600 tūkstančių žydų. „Žydai” nė kiek ne „geresni” ir ne „blogesni” už „arabus”! Apie masines Palestinos gyventojų žudynes daug kalbama „kairiųjų” tarpe, bet nemažai tokių pat žydų žudynių įvykdė ir arabų nacionalistai. Pakanka prisiminti tuoj po II-ojo pasaulinio karo įvykdytą susidorojimą su didžiausios naftos valymo gamyklos darbininkais žydais Palestinos mieste Haifoje, jau nekalbant apie masinius 1920-ųjų ir 1930-ųjų metų pogromus.
Ginčus dėl to, „kieno” Izraelio ir Palestinos žemė, laikau beprasmiškais. Žemė niekieno, ji priklauso visiems, kadaise sakydavo Rusijos valstiečiai bendruomenininkai. Joje visiems pakaks vietos, jeigu tiktai žmonės išmoks gyventi harmonijoje vienas su kitu ir taikiai ją dirbs.
Pati Palestinos konflikto istorija įtikinamai įrodo visišką nacionalistinio sprendimo būdo aklavietę. Žydų emigrantai, apsigyvenę Palestinoje (daugelis jų siekė gyventi komunose), statė savo gyvenvietes žemėse, pirktose iš arabų feodalų žemvaldžių. Arabų valstiečiai neteko savo žemės sklypelių, bet feodalai nukreipdavo jų pyktį nuo klasinių problemų (o kaip kitaip pavadinti problemą, kai feodalas parduoda „savo” valstiečio žemę?) į žydų imigracijos klausimą. Dirbantieji žydų imigrantai savo ruožtu nieko nepadarė, kad užmegztų internacionalinius kontaktus su dirbančiaisiais arabais, nes pateko „savų” nacionalistinių socialdemokratinių vadovų įtakon. Taigi vietoj klasių kovos išėjo du nacionalizmai. Rinktis tarp dviejų nacionalizmų – tas pats, kas rinktis tarp maro ir choleros. Abu žudo vienodai.
Išvada tokia. Vienintelis Izraelio ir Palestinos problemos sprendimas – tai antinacionalistinė kova už socialinį, žmogiškąjį ir asmeninį išsilaisvinimą. Kito paprasčiausiai nėra. Neįmanoma atskirti nacionalizmo nuo valstybės ir kapitalizmo. Mūsų jėgoms tik viena išeitis: raginti Izraelio ir Palestinos vyrus bei moteris kartą ir visiems laikams sukilti prieš „savas” korumpuotas, nusikalstamas ir teroristines vyriausybes, pasisakyti už bendradarbiavimą ir tarpusavio pagalbą, o ne karą, ir vieną gražią dieną baigti visą tą pragarą ir beprotystę. Pakaks kliedesių apie „tautų apsisprendimo teisę”! Mūsų „tauta” – žmonija, mūsų tėvynė – Motina Žemė.
Iš http://vivalafora.livejournal.com vertė Svetimas
