Sena tiesa, jog sotus alkano neužjaučia. Šį posakį galima pritaikyti kalbant ir apie nedarbą. Turintis darbo neužjaus jį praradusio, o jei ir bandys paguosti ar nuraminti, padrąsins neprarasti vilties, kažin ar darys tai nuoširdžiai. Ypač veidmainiškai atrodo apie darbo vietų kūrimą dažniausiai prieš rinkimus mėgstantys pakalbėti politikai – visokie Seimo, Vyriausybės nariai, kurie neblogai apmokamą darbą turi, ir tie, kurie tik trokšta užimti šiltas kėdes, garantuojančias bent ketveriems metams užtikrintą pragyvenimą.
Šiais metais jie apie tai kalbės dar dažniau. Bent tai pažadėjo A. Kubilius, kiekviena proga bandantis visus įtikinti, jog dugną jau pasiekėme, jau keberiojamės į viršų ir teliko viena „smulkmena“ – toliau augantis nedarbas. „Jeigu šiais metais svarbiausias prioritetas buvo finansų sistemos stabilumas, todėl nuolat girdėjote tik du žodžius – biudžetas ir deficitas, biudžetas ir deficitas, ir šiek tiek parama verslui, tai kitais metais pagrindiniai žodžiai bus nedarbas ir naujos darbo vietos, nedarbo mažinimas ir darbo vietų išsaugojimas“ (iš A. Kubiliaus kalbos, pasakytos Vyriausybės vienerių metų proga).
Vyriausybė užsibrėžė siekį, kad nedarbas neviršytų 14 proc. Dabar oficialus nedarbas Lietuvoje viršija 15 proc. Kaip tai padaryti? Pirmiausiai, be abejo, reikia išsiaiškinti priežastis, kodėl bedarbių skaičius didėja, ir tada jau mėginti taisyti padėtį. Kai kam priežastys visiškai aiškios. Pavyzdžiui, Vyriausybės kanclerio manymu, bedarbių skaičius auga dėl tokių dalykų kaip sveikatos draudimas. Ar tai reikštų, jog tereikia sutvarkyti sveikatos draudimo apskaitą ir nedarbas pradės mažėti? Nežinau, kas tokiomis pasakomis gali patikėti. Bent man atrodo, jog šuo pakastas kitur.
Paradoksalu, bet svarbi, jeigu ne pagrindinė šios kapitalizmo krizės, o kartu ir nedarbo (kuris tėra natūrali šios krizės pasekmė) priežastis yra ta, jog mes dirbome ir tebedirbame per daug. Supratę tai ar ne, norime to ar ne – šiandien jau esame priversti dirbti mažiau. Mažiau pastatoma namų, mažiau gaminama įvairių prekių, mažiau atliekama įvairių paslaugų. Kol bankininkai, trokšdami pelno, penėjo paskolomis, visi dirbo kaip patrakę (kodėl mes dirbome tiek daug – atskiras klausimas), buvo prigaminta prekių tiek, kad neįmanoma sunaudoti, pristatyta namų, kuriuos dabar nėra kam parduoti.
Įsivaizduokit – tokioj mažytėj Airijoj – per 300 000 tuščių butų ir namų. Galima būtų apgyvendinti dar milijoną žmonių! Ir netgi suteikus gyvenamąją vietą visiems, kuriems reikia socialinio būsto, vis tiek liktų daugybė nenaudojamų butų, nes imigrantai ir patys airiai palieka šalį, kuri dar taip neseniai atrodė kaip pažadėtoji žemė.
Įsivaizduokime, jog visi žmonės būtų dirbę tris dienas per savaitę vietoj penkių ar šešių? Ar keturias penkias valandas per dieną vietoje aštuonių ar dešimt valandų. Nebūtų tiek beprotiškai daug visko prigaminta, nebūtų tokio didžiulio gyvenamo ploto pertekliaus, burbulas nebūtų išsipūtęs toks didelis ir gal visai nebūtų sprogęs, o šiandieniniai bedarbiai iki šiol būtų palengva, nepersitempdami dirbę. Tai tinka visoms krizės paliestoms šalims, o Lietuvai – ypač.
Dirbančių Lietuvoje šiuo metu yra mažiau ir dirbama mažiau nei prieš porą metų – tai faktas. Jeigu šiuo metu šioje valstybėje daugiau darbuotojų nereika, jeigu ekonomiškai tam nėra poreikio, juolab kad investuotojai jau keli metai „streikuoja“, tai skatink neskatinęs, dirbtinai darbo vietų nesukursi, o valdininkų pažadai daugiausia skirti tam, kad jie patys išlaikytų savo darbo vietas. Tad kaip kovoti su nedarbu šiandien, kai mažinant darbo apimtis dalis žmonių priversti visai nedirbti, o kiti verčiami dirbti dar daugiau?
Dažnai genialios idėjos yra labai paprastos. Šią idėją pavadinčiau „naujų darbo vietų kūrimu, nesukuriant naujų darbo vietų“. Nedarbo mažinimui telieka vienintelis realus kelias – pasidalyti tomis darbo vietomis, kurios dar yra. Jeigu būtų tikras solidarumas, tai tie visuomenės nariai, kurie turi darbą, pasidalytų su tais, kurie jo neturi, ir tai būtų pats veiksmingiausias būdas, kaip sumažinti nedarbą.
Tikslingiausia „dalybas“ pradėti nuo parlamento. Visi siūlo parlamentarų skaičių mažinti. Aš siūlyčiau padidinti – bent dvigubai, vietoj vieno parlamentaro dirbtų du. Tada nekiltų tokių nesusipratimų, kai vienas Seimo narys net pailsėti kaip gerai negali, o kitas priverstas balsuoti už du. Dirbtų Seimo nariai pamainom, o dabar juk dirba dienomis ir naktimis, pervargsta – pridaro visokių naktinių mokesčių perversmų. Bet svarbiausia, sumažėtų nedarbas – pusantro šimto žmonių jau ir turi darbo, o kur dar visi padėjėjai, sekretoriai ir kitas aptarnaujantis personalas? Ar tai ne realus sprendimas mažinant nedarbą? Jeigu iš tiesų būtų solidarumas, apie kurį taip mėgsta suokti Kubilius, jis pirmasis visiems parodytų pavyzdį ir pasidalytų darbu su kitais, pavyzdžiui, kad ir su Paksu.
Mokyklose mokytojams nėra laisvų darbo vietų, bet žinome, kad eilėje laukia tūkstančiai universitetus baigusių jaunų specialistų. Na kaip sukurti jiems naujas darbo vietas, jei vaikų mažėja? Ir dar mažės, nes motinos teisiamos už tai, kad gavo vaiko pašalpas. Kuri dabar ryšis gimdyti? Nebent išvažiavus į Norvegiją ar Airiją. Pamirškime – neatsiras daugiau darbo vietų mokytojams. Tad ir vėl lieka vienintelė išeitis – pasidalyti tomis darbo vietomis, kurios dar yra. Vyresni mokytojai skundžiasi per dideliais krūviais. Ar neužtektų jiems dirbti dvi-tris dienas, daugiau pailsėti, išvažiuoti į sodą, į gamtą (kelionėms į užsienį gali nelikti už ką). Ir tam nereikėtų daug papildomų lėšų, juk vis tiek bedarbio pašalpos mokamos. O kai jauni žmonės išvyksta iš Lietuvos, valstybė praranda nepalyginamai daugiau.
Dar svarbiau, kad solidarumą pademonstruotų ir privačių įmonių savininkai. Jeigu jie nuspręstų pasidalyti pelnu su dirbančiaisiais ir priimtų daugiau darbuotojų – vietoje trijų, tarkim, dirbtų šeši – ar tai nebūtų ne apsimestinis, o tikras solidarumas, kuris padėtų suvienyti visuomenę?
Sakysite, kad tai utopinis, populistinis ir nerealus pasiūlymas, kad tai vien tušti skiedalai, nepagrįsti ekonominiais skaičiavimais. Bet ar iki šiol bankus valdė ne labiausiai patyrę specialistai, kurie daugiau nieko ir neveikė tik skaičiavo ir spekuliavo rizikuodami visų mūsų pinigais? Ar gal, sakysite, kad valdžios atstovai numatė artėjančią krizę? Tai jų tiesioginis darbas, numatyti bei užbėgti už akių įvykiams ir padėti amortizuoti neigiamas pasekmes. Ką jie veikė tuo metu? Ką veikė jiems patarinėjantys ekonomistai? Kodėl neperspėjo?
Dabar jau visi atsibudo. Tiek Lietuvos, tiek kitų šalių ekonomistai pripažįsta, kad Lietuvos atveju tokią gilią krizę lėmė ekonomikos perkaitimas. O kas gi tas perkaitimas ir kodėl ekonomika „perkaito“? Ar ne todėl, kad buvo per daug dirbama? Esu įsitikinęs, jei mano pasiūlymas šiandien solidariai pasidalyti turimais darbais, o ateityje mažiau ir trumpiau dirbti būtų įgyvendintas, jis padėtų ne tik išspręsti nedarbo problemą, bet ir užkirstų kelią ateities krizėm. Ar ne revoliucinis, ne Nobelio premijos vertas pasiūlymas?
Be abejo, kyla vienas nepatogus klausimas – kaip tai įgyvendinti praktiškai? Neišsigąstu to klausimo, nors suprantu, jog šiandien tai atrodo utopija. Atsakyčiau, jog kol kas Lietuvoje darbo santykius reguliuoja įstatymai, todėl tereikia priimti atitinkamus įstatymus. Bet kartu esu realistas - bent artimiausioje ateityje to nebus, nes visiškai aišku, kas mažiausiai norės dalytis savo darbu, kas solidarumą supranta tik tuomet, kai solidarizuotis nereikia pačiam.
Kol kas skęstančiųjų gelbėjimas, pačių skęstančiųjų reikalas. Kol kas, kad nepaskęstum Lietuvos pelkėje, turi plaukti į Airijos ar Didžiosios Britanijos salas ar net per Atlantą. Tam pasiryžta tik patys drąsiausi. „Drąsi Lietuva – tai žmonės, kurie emigravo: jie drąsiai apsisprendė“ – tokią išvadą padarė psichiatras Dainius Pūras straipsnyje „Lietuva – nedrąsi šalis“ (tinklalapyje „Delfi"). Kol kas bene vienintelis realus būdas, kaip Lietuvoje sumažinti nedarbą, – tai emigracija...
