Šis straipsnis laikytinas chrestomatiniu korporacinės žiniasklaidos pavyzdžiu, parodančiu, kaip meistriškai sudaromas „objektyvaus nešališkumo“ įspūdis, maskuojantis akivaizdžius štampus bei išankstines nuostatas. „Rusijos reporterio“ žurnalistė gavo užduotį išsiaiškinti, „kodėl graikai trokšta žūties savo šaliai ir visai Europai“. Ir išsiaiškino tą, ką reikėjo išsiaiškinti: graikai ne kvaili, jie tiki kapitalizmu, bet yra pernelyg dideli tinginiai. Straipsnis įdomus ir tuo, kad jame gudriai įpinta ir anarchistų pozicija, nepaneigianti pagrindinės rašinio minties. (Red. past.)
Tu ką, nežinai, kaip pasidaryti „molotovą“? A, tu juk iš Rusijos! Labai paprasta. Imi tuščią alaus butelį, pripili jį alyvos ir benzino, o vietoje kamščio – nosinę. Padegi ir meti į policininką. Policininkas dega. Gražu, ar ne? Ne, tu ką, jam nieko nebus, jis gi su apsauginiu kostiumu. Tu ką, beprotis - nori užmušti žmogų?
Šeštadienio vakaras. Eksarchija, anarchistų rajonas – barai, skvotai, juodai raudonos vėliavos, ant sienų – policininkus perspėjantys šūkiai. Beveik visi bankomatai sulaužyti – jų čia nemėgsta. Centrinėje aikštėje sklinda hip-hopo garsai, kažkas man įbruka skrajutę.
Mokausi iš skrajutės pažinti graikiškas raides. Žinomi žodžiai – „demokratija“, „landynė“, „molotovas“, „bendri pietūs“. „Bendri pietūs“ (Τράπεζα) graikiškai reiškia „bankas“. Skrajutė skirta trijų žmonių žūčiai per praeitą streiką, kai kažkuris demonstrantas padegė „Marfin“ banką. Skrajutėje padegėjai neteisinami, tačiau dalis kaltės perkeliama ir ant banko pečių: „Marfin“ vadovybė iš anksto paskelbė, kad tie darbuotojai, kurie neateis į darbą nacionalinio streiko dieną, bus atleisti iš darbo. Suprask, patys kalti, nejaugi neaišku: kai Atėnų centre vyksta demonstracija, banką reikia uždaryti – visko gali atsitikti.
Gelbėtojas ir revoliucija
Mano pašnekovai – nuostabiausi žmonės, ypač Sotiris, išvertus – „Gelbėtojas“. Apsirengęs paprastai, be anarchistinių skiriamųjų ženklų. Atrodo kaip vachabitas: tamsesnis už daugelį graikų, prakaulus, barzdotas, ugningomis akimis. Antrasis pašnekovas stambus, brutalus, panašus į turką, Elvio Preslio šukuosena, veide nuolat sustingusi suglumusio žmogaus mina. Bet nekvailas, visada kalbą apie esmę. Jo vardas Jannis. Čia pat, kampe prie baro, sėdi charizmatiški nesiskutę penkiasdešimtmečiai vyriškiai ir gyvai diskutuoja be perstojo mosikuodami rankomis.
– Tai svarbūs mūsų žmonės, galima sakyti, lyderiai, – sako Sotiris. – Mes esame prieš lyderystę, bet jie patys kiečiausi. Štai tas iš dešinės – Petros Karamaniris, jau dvidešimt metų kaip anarchistas, vienus metus praleido kalėjime. Apie ką jie kalba? Žinoma, apie revoliuciją. Čia visi kalba apie revoliuciją.
– Girdėjau, kad gaisrą „Marfine” sukėlė kažkoks Juodasis blokas... (Suku galvą, kaip atsargiai paklausti, ar jie degina bankus.)
– Juodasis blokas – tai ne mes, taip apibendrintai vadina daugybę kairiųjų grupuočių. Mes anarchosindikalistai, antiautoritarinis judėjimas. Kas padegė „Marfiną”, mes nežinome. Tie žmonės buvo su kaukėmis. Galbūt Juodasis blokas. Galbūt chuliganai, kokie nors futbolo sirgaliai. Galbūt tai buvo provokacija.
– O galbūt tai buvo žmogus, kuris norėjo padegti banką, – brutalusis Janis žiūri į mane kaip į idiotę. – Taigi gerai deginti bankus. Tai simboliška.
– Tai jūs irgi tuo užsiimate?
– Dažniausiai mes išdaužiam kokį langą. Įsivaizduok, išmušei langą banke – ir visi aplinkui ploja! – juokiasi Gelbėtojas. – Kartais galime ir padegti. Bet tik tada, kai ten nėra žmonių.
Siaura gatve pro mus pražygiuoja graikiško OMON‘o būrys. Besilinksminančios bohemos fone jie su savo šarvais atrodo kaip haliucinacija. Bet niekas nesistebi ir nekreipia dėmesio.
– Jie čia kas vakarą vaikštinėja, rodo savo jėgą. Graikijos politika – tai teatras, o mes esame aktoriai.
– Bet su policija pešatės?
– Žinoma! Kiekvieną kartą, kai jie išsirikiuoja į raudonąją liniją kairėje ir dešinėje parlamento pusėje ir užtveria kelią durų link. Mes puolame juos ir bandome prasigauti į parlamentą. Jie mus muša lazdomis. Mes vėl puolame. Taip tęsiasi tol, kol jie nepradeda purkšti ašarinių dujų. Mes sprunkame, jie mus areštuoja, na, ir taip toliau...
– O kas duoda ženklą, kada pradėti?
– Bet kuris iš mūsų. Yra garsiakalbis, bet kuris gali jį paimti ir surikti: „Pradedam!” Daugmaž susitariame iš anksto, ką darysime. Bet subordinacijos pas mus nėra, mes ne armija.
– Visgi ko jūs siekiate? Kam visa tai?
– Kaip tai kam? Aš gi sakau: mes norime prasiveržti į parlamentą, sukelti revoliuciją...
–... ir kiekvieną kartą jums nepavyksta. Nejaugi neatsibodo?
– Niekas niekada pasaulyje netikėjo nė viena revoliucija. Pas jus Rusijoje septynioliktais metais irgi niekas netikėjo. Mes samprotaujame taip: jeigu revoliucijos nebus, mes bent pasipešime su policija, tą parodys per televiziją, visuomenė paspaus vyriausybę, ir ji įvykdys mūsų reikalavimus. O jeigu prie mūsų prisidės daug žmonių, galbūt netgi įvyks revoliucija. Taip kad peštis bet kuriuo atveju labai naudinga.
– Įdomu, ar kada nors Graikijos vyriausybė yra padariusi nuolaidų dėl visuomeninių neramumų? Negi tai įmanoma?
– Netgi labai įmanoma, 2006-aisiais mes pasipriešinome universitetų privatizacijai, visą mėnesį tęsėsi mūšiai su policija, galų gale reformos buvo atsisakyta.
Nedideli streikai ir atskirų partijų demonstracijos Atėnuose vyksta vos ne kasdien. Bet iš tikro masiniai neramumai su pogromais būna tik nacionalinio streiko dienomis. Datą skelbia profsąjungos, neramumus sukelia anarchistai, masiškumą užtikrina komunistai.
– Komunistai turi senas tradicijas, jie geriausiai iš visų moka išvesti žmones į gatves. Jie labai populiarūs: parlamente jie treti, po PASOK ir „Naujosios demokratijos”, – sako man Makis, metro stoties „Sigru fiks” viršininkas.
– Jei komunistai tokie populiarūs, tai kodėl jie tik trečioje vietoje?
– Todėl, kad komunistai nesiūlo jiems darbo. Žmonės ne kvaili, iš tikro jie tiki kapitalizmu. Tu neįsivaizduoji, kaip pas mus viskas korumpuota. Dvi pagrindinės partijos turi savo atstovus profsąjungose. Abiejų svarbiausių profsąjungų, privataus ir valstybinio sektorių, prezidentai yra PASOK nariai. Kas nors savo kaime laimėjo rinkimuose, pakliuvo į parlamentą – ir štai jau iš to kaimo pas mus metro dirba 200 žmonių. Neaišku, ką su tuo daryti, neįmanoma padaryti karjeros, kopti aukštyn be partinių ir profsąjunginių ryšių.
– Sukurti savo partiją? – juokauju aš.
– Aš bandžiau, – rimtai sako Makis. – Aš tada dar buvau bilietų pardavėjas. Už mane prabalsavo visi bilietų pardavėjai tikėdamiesi, kad aš tapsiu dideliu viršininku ir padėsiu jiems daryti karjerą. O kai suprato, kad aš to daryti nesiruošiu, jie manęs nebeišrinko antrai kadencijai.
Vienoje nedidelėje demonstracijoje susipažinau su Sokračiu, suaugusiu barzdotu kairiųjų pažiūrų diedu. Jis dirba psichologu migrantams skirtame labdaros centre. Kitą dieną susitinkame parke. Karštis nepakeliamas, smegenys lydosi.
– Šiuo paros metu pas graikus siesta. Mes netgi turime įstatymą, draudžiantį triukšmauti nuo antros iki penkių. O kai kuriems valstybinio sektoriaus darbuotojams tenka dirbti iki keturių, įsivaizduoji? Tai biologinio ritmo pažeidimas. Aš dirbu tik tris valandas per dieną, bet nereikia to rašyti žurnale, aš – išimtis, paprastai pas medikus penkių valandų darbo diena, o pas kitus valstybinio sektoriaus darbuotojus – septynių valandų.
– Kaip gi jūs tokiomis nežmoniškomis sąlygomis dar randate jėgų protestuoti?
– Mes labai supykome, – Atsako Sokratis ir pradeda ilgai bei nuobodžiai vardyti, kaip stipriai jį nuskriaudė: – Vietoj 18 tūkstančių eurų per metus aš gausiu tik 15 tūkstančių. Išskaičiavo 200 eurų iš mano algos, 700 eurų iš atostoginių, vietoje 13-ojo ir 14-ojo atlyginimų dabar bus tik nedidelė fiksuota premija. Ne, ne, aš nesiskundžiu, mano gyvenimas santykinai aprūpintas, bet štai mano draugė dirba sanitare ligoninėje, ji vietoje 700 eurų į mėnesį gaus 500. Kaip iš tokių pinigų gyventi su mažu vaiku, nuomotis butą, pirkti maistą? O viskas tik todėl, kad valstybė renkasi remti bankus, o ne žmones. Todėl kad klastojo statistiką.
– O ką daryti? Ko jūs dabar norite iš vyriausybės? Kad ji atsisakytų europinių pinigų? Kaip tada atidavinėti skolas?
– Jų visai nereiktų grąžinti.
– Bet sako, kad jeigu jūs neatiduosite skolų visokiems „Deutsche“ bankams, jie turės didelių problemų, o tai...
– Sukels visos sistemos krizę? Na ir puiku, kaip tik tai, ko mes siekiame! Na, bus pas mus sava valiuta, kokios nors eurodrachmos, kodėl gi ne? Man nusišikt ant sistemos, ji ydinga nuo pat pamatų. Aš tų pinigų nesiskolinau, aš už juos nieko negavau. Man per pastaruosius ketverius metus nė karto nekėlė atlyginimo.
– Bet vis dėlto jūs pakankamai gerai gyvenote visą tą laiką šalyje, kuri nieko negamina ir gyvena tik turizmo dėka. Europos Sąjunga investavo į jus daug pinigų, o dabar tu siūlai ją išdurti?
– Gi jie patys kalti! Turėjo susivokti, su kuo reikalą turi. Skolinti pinigus Graikijai – didelė rizika.
– Na klausyk, taip negalima. Sakysim, Vasia davė pinigų Petiai. Petia negrąžina, o Vasia dar ir kaltas lieka?
– Tu neteisingai samprotauji. Pakeisk savo mąstymą. Tu žiūri į tai iš šalių, valstybių pozicijos. O reikia žiūrėti iš klasinių pozicijų. Kodėl vargšai turi mokėti už turtingųjų klaidas? Juk ne mes gavome tuos pinigus, tai bankai darė savo machinacijas. Tai Europos Sąjunga, kuri prievarta įtraukė mus į savo kapitalistinę sistemą, mes priversti gyventi pagal jų įstatymus... Kodėl mes turime už tai mokėti? Žiūrint iš klasinių pozicijų, aš sakau tiesą... Beje, ko mes vis apie politiką? Einam linksmintis, pramogauti, gerti uzo! Tu Graikijoje, tai puiki šalis, turi pajusti malonumą. Tu kada nors šokai nuoga prieš mėnulį?
– Ne, ne, – su siaubu atsikalbinėju, – man reikia dirbti...
– O kas moka už tavo viešbutį?
– Tada turi apsigyventi pačiame brangiausiame viešbutyje! Eime į paplūdimį! Ir jokiu būdu nerašyk, kad aš dirbu tris valandas per dieną! Tarp kitko, pagal statistiką graikai dirba netgi ilgiau nei vokiečiai.
Aha, žinome mes graikų statistiką...
– Kodėl graikai taip nemėgsta bankų? – klausiu aš kito Janio, Graikijos nacionalinio banko darbuotojo. Janis – ne visai tipiškas savo šalies atstovas: Apvalus putlus biurgeris su akiniais, važinėja „britva“, apie viską kalba su kandžiu sarkazmu.
– To geriau paklausk savo draugų anarchistų. Aš pats nesu didelis bankų gerbėjas, suvokiu, kad dirbti bankui – tai tas pats, kas dirbti mafijai. Puikiai suprantu visas tas kreditines sutartis, specialiai parašytas taip, kad žmogus nesusigaudytų, kas prie ko. Bet dauguma graikų nemėgsta bankų visai ne dėl to. Graikai nekenčia visko, kas stipresnis už juos. Jie nekenčia žydų, nes jie protingesni, ir bankininkų, nes jie turtingesni. Pas mus išvis labai populiarios įvairios sąmokslo teorijos. Pavyzdžiui, trečdalis gyventojų įsitikinę, kad lėktuvų paliekamas baltas pėdsakas, – tai specialios medžiagos, veikiančios psichiką. Tu neįsivaizduoji, kas mūsų žmonių galvose.
Mes sėdame ant „britvos“ ir keliaujame gerti kavos kur nors arčiau Akropolio.
– Graikai – tai vaikai, dideli išlepinti vaikai! – aiškina Janis, perrėkdamas savo motociklą. – Graikai nenori nieko daryti, bet yra įsitikinę, kad visi jiems skolingi! Tik todėl, kad jie „didžiosios antikinės kultūros paveldėtojai”. Bet tai netiesa! Mes jokie paveldėtojai, juk 400 metų gyvenome turkų valdomi. Per tą laiką graikai pamiršo ir antiką, ir Bizantiją. Atėnai buvo didelis kaimas. Niekas iš mūsų negali tiksliai pasakyti, kiek procentų jis graikas. Bet ne, mes didžiuojamės, mes – demokratijos tėvynė! Viena, ką mes išsaugojome, – tai kalba. Ar manai, kad kas nors čia skaitė Aristofaną, kurio gatvę dabar kertame? Tarp mūsų, – Janis rodo į save, – ir štai to, – rodo į Akropolį, – nėra nieko bendro! Didžiąją antikinę kultūrą devynioliktame amžiuje atrado vokiečiai, tai jie mums paaiškino, kaip viskas vyko, kai susikūrė graikų valstybė.
Sustojame. Janis šluostosi prakaitą nuo kaktos.
– Man kažkas skundėsi, kad graikai gauna premiją tik už tai, kad ateina į darbą laiku...
– Ne, tu negali to suvokti. Tu tiesiog negali! Tu kalbi taip, lyg būtų kažkokie įstatymai, kažkokios taisyklės. Lyg kas nors nurodytų mokėti tą premiją. Bet pas mus jokie įstatymai neveikia. Tu nesupranti! Žmonės tiesiog ateina į darbą ir nieko neveikia. Arba prašo draugų už juos atsižymėti, o patys ateina pora valandų vėliau. Netgi mano banke taip, o valstybiniame sektoriuje ir kalbėti nėra ko. Jis galėtų būti perpus, o gal net keturis kartus mažesnis. Jeigu žmonės dirbtų, tiesiog normaliai dirbtų, nepersitempdami, normaliai. Bet problema ta, kad pas mus nieko negalima atleisti šiaip sau. Todėl jie dabar ne atleidinėja žmones, o mažina jiems algas.
– Ir tu manai, kad tai gerai?
– Žinoma, nieko čia gero. Bet kitų kelių nėra. Tai kaip chemoterapija – ji bloga, bet būtina.
Finansinė krizė Atėnuose kol kas niekaip nepasireiškia. Kai kur užsidaro parduotuvės, bet apskritai viskas atrodo linksmai ir klostosi gerai, kaip bet kuriame Europos megapolyje. Šeštadienio vakaras palaipsniui pereina į sekmadienio rytmetį, barai miesto centre perpildyti, visi šoka ir linksminasi. Panašu, kad chemoterapija dar nepradėjo veikti. Vienas iš besiilsinčių studentų juokiasi: „Mano močiutė piktinasi – sako: jūs niekada nematėte, kas yra skurdas, dabar sužinosite!”
