Iš pradžių buvo žmonės. Jie gyveno savo gyvenimą. Nors ir ne per daug pasiturintį, bet gana turiningą ir prasmingą. Dirbo, mokėsi, gydėsi, augino vaikus, svečiavosi vienas pas kitą, apkalbėdavo įvairius įvykius ir kaimynus, dažnai pakeikdavo valdžią, bet prispyrus rūpesčiams kreipdavosi į pastarąją pagalbos ir jos sulaukdavo.

Buvo įvairūs visuomeninio gyvenimo etapai: ir sunkesni, ir lengvesni, dramatiški arba stabilūs ir ramūs. Bet iš esmės žmonės nepatirdavo nei didesnių socialinių bėdų, nei egzistencinio noro staigiai praturtėti ir, svarbiausia, buvo užtikrinti dėl savo rytdienos. Valdžia tarnaudavo žmonėms, kadangi paprasčiausiai neturėjo kitos išeities. Nes tokia buvo sistema.

Deja, žmonės ir patys nepastebėjo, kaip užsikrėtė antisisteminiu virusu, kuris iš vidaus pradėjo ardyti jų organišką gyvenimą, čiulpti iš jų gyvybiškas galias ir galų gale išsivystė į naują sisteminį naviką, į naują sistemą. Galvodami, kad nauja sistema bus geresnė nei senoji, žmonės pradėjo tarnauti jai, palaikyti jos gyvybinę veiklą ir vystymąsi.

Bet palaipsniui naujoje sistemoje svarbus tapo ne žmogus, ne funkcinis tarnavimas žmonėms, o pati Sistema. Sistema iš didelės raidės. Ši Sistema pasižymi ne tik savo unikalumu, bet ir savo didingumu. Ji didinga kaip T. Hobbeso „Leviatanas“ arba koks „Titanikas“, laisvai dreifuojantis tarptautiniuose vandenyse.

Kaip atsirado, iš ko susideda ir kaip veikia Sistema? Ir išvis, kas yra sistema?

Sistemologija išskiria tokius pagrindinius sistemos bruožus:

* Sistema yra tam tikra tvarka sujungtų komponentų visuma.

* Komponentus veikia juos vienijanti sistema, o pačios sistemos veikimas keičiasi pašalinus bet kurį komponentą.

* Sistema atlieka tam tikrą funkcinę veiklą.

Lietuvišką Sistemą projektavo geriausi konstruktoriai ir specialistai, į ją buvo įdėta daug smegenų ir pinigų. Nors Sistema neturi galvos, bet ji turi veidą. Dvilypį savo pagrindinių projektuotojų veidą. Brazausko-Landsbergio veidą. Jie sukūrė pagrindinius sistemos komponentus, kurie laikui bėgant tapo jos ramsčiais, banginiais, ant kurių laikosi visa Sistema.

Pirmasis sukūrė vieną Sistemos ramstį – valdininkiją, antrasis – kitą ramstį – privatininkus, o vėliau abu bendrai ir su aibe pagalbininkų dar sukūrė ir trečią sistemos atramą – sielovadininkų klaną. Ir dabar valdininkai valdo Sistemą, privatininkai iš to valdymo pelnosi, o sielovadininkai guodžia tuos, kuriuos valdo vieni ir iš kurių pelnosi kiti. Sielovadininkų klaną sudaro visų socialinių grupių atstovai, kurie įsitikinę dėl Sistemos pranašumų ir šviesios istorinės perspektyvos, bei bando tuo įtikinti ir kitus.

Visi trys Sistemos komponentiniai „banginiai“ dar apaugę įvairiais parazitiniais organizmais – politikais, teisėtvarkininkais, žiniasklaidininkais, šoumenais ir pan. Šiam aptarnaujančiam Sistemą personalui atitenka kam riebesni, kam prastesni kąsniai nuo pagrindinio Sisteminės puotos stalo.

Šiandien Sistemos valdininkai ir privatininkai bei sielovadininkai taip tarpusavy persipynė, kad kartas nuo karto tiesiog keičiasi vietomis arba funkcijomis, bet Sistema visiškai nuo to neišsibalansuoja ir funkcionuoja kaip beveik tobulas mechanizmas. Visi Sistemos komponentai gerai žino, kad jų gyvenimas visiškai priklauso nuo Sistemos tvirtumo ir klestėjimo, o Sistema, savo ruožtu, suvokia, kad visų jos komponentų gerbūvis ir dvasinė sveikata – tai jos pačios gyvybingumo garantas.

Ši sistema neturi tikslo ir neturi prasmės, kurie būtų kažkaip susiję su pavaldžiais jai žmonėmis. Bet ji turi dvi vertybes: įstatymus ir pinigus. Įstatymai perkami už pinigus, o pinigai vagiami pagal įstatymus.

Sistema taip pat turi ir vieną galingą instinktą. Tai – išgyvenimo instinktas. Sistema jaučia ir jautriau bei žaibiškai reaguoja į visus jai iškilusius pavojus. Kokie menki ir beverčiai jie beatrodytų. Sistemos gelmėse pulsuoja galingas signalinis nervų ir refleksų centras, kuris signalizuoja apie bet kokio pavojaus užuomazgą bei mobilizuoja visus Sistemos resursus ir visų pirma „aptarnaujančio personalo“ armiją žūtbūtinei kovai. Dažnai būna taip, kad tie resursai neadekvatūs pavojaus mastui. Bet Sistema geriau linkusi persistengti nei kažką neįvertinti.

Taigi trys ramsčiai, dvi vertybės ir vienas instinktas – štai paprasta, bet efektyvi vidinė Sistemos struktūra.

Sistema negailestinga savo priešams. Jie turi būti nužudyti, sutrypti, pažeminti. Ir svarbiausia - paženklinti ypatingu Sistemos antspaudu. Šis antspaudas byloja –„Sistemos Priešas“ . Tokių priešų vis daugėja (kaip nekeista, pati Sistema juos ir gimdo), todėl Sistema turi nuolat budėti, nuolat būti pasirengusi naujiems iššūkiams, tobulinti savo instinktyvaus išgyvenimo mechanizmą.

Vienas iš šio mechanizmo elementų – ankstyvoji Sistemos priešų prevencija, kai priešai dar ir patys nežino, kad jie priešai, bet sistema juos jau perprato. Priešų prevencija ir kova su jais palaipsniui tampa pagrindine Sistemos funkcija.

Bet antisisteminis virusas, nepaisant visų Sistemos pastangų, vėlgi plečiasi. Tai vienur, tai kitur atsiranda pavojingi nestabilumo židiniai. Svarbiausia, kad prasidėjo pagrindinių Sistemos ramsčių erozija. Kai kurie valdininkai pradėjo bijoti kopti sisteminės karjeros laiptais, o kai kurie privatininkai pajuto, kad jie nėra Sistemos visagaliai. Sielovadininkai įvairiais klausimais vis dažniau susipriešina tarpusavyje. Ir vieni, ir kiti, ir treti susidūrė su Krize. Ir tokių Sistemos revizionistų atsiranda vis daugiau, ir vis garsiau jie kalba apie tai, kad Sistemą reikia gelbėti.

Iš esmės jie yra Sistemos šalininkai, o ne priešai, nes nori ne sugriauti Sistemą, o tik ją patobulinti. Bet pagal Sistemos dėsnius tai jau priešinimosi užuomazga, ir Sistema dar vystykluose turi tuos potencialius priešus sunaikinti. Šalininkai, kurie paskelbiami priešais, iš tikrųjų tokiais ir tampa. Ir atvirkščiai, tikri priešai vis dažniau nepastebimi arba net paskelbiami Sistemos draugais.

Pasirodo, yra dalykų, kuriuos Sistema nebesugeba sukontroliuoti. Vis sunkiau realizuojama pagrindinė Sistemos funkcija – kova su priešais. Nes Sistema tampa priešu sau pačiai. Ir čia prasideda agonija.