Lietuvos gyventojų seksualiniai interesai yra paaukoti. Šiuo atveju žodžiui „aukoti“ teikiu prasmę „išsižadėti vardan strateginių tikslų“, visiškai atsisakyti siekiant pripažinimo, sudeginti siekiant palankumo.
Anksčiau rašiau, kad esama kelių stovyklų, kurios „siūlo savo vėliavą“ seksualinio išsilaisvinimo kovai. Dabar noriu strategiškai išsižadėti šio teiginio. Iš tikrųjų, kaip žinote, visos trys mano paminėtos „stovyklos“ turi rimtų motyvų verčiau atsiriboti nuo bet kokių sąsajų su seksualiniais interesais nei siūlyti vėliavą kovai už juos.
Daugelis „feministinės“ stovyklos atstovių yra linkusios asocijuoti seksą su smurtu, prievarta, išnaudojimu, žeminimu, nelygybe, komercija, prekyba žmonėmis, stereotipais.
Moterų organizacijos daugiausia rūpinasi smurto prieš moteris bei šeimos santykių problemomis. Šis kontekstas labai nepalankus sekso temoms, nes populiariuose žiniasklaidos tekstuose ir diskusijose seksas dažniausiai asocijuojamas su nešvariais ir nesveikais vyro „poreikiais“ ir jo agresija moters atžvilgiu. Be to, kadangi moterys aktyvistės aplinkybių verčiamos daugiausiai kalbėti apie moterų teises ir lyčių lygybės užtikrinimą, jos privalo saugoti ir puoselėti savo viešąjį autoritetą, kuris turi joms padėti kalbėti apie moterų problemas „neužgaunant“jautrios „paprastų Lietuvos žmonių“ klausos (jausmų). Sekso temos ir seksualinių interesų viešas gynimas neprideda taškų kalbėtojo/-s viešajam autoritetui masėse.
Gėjų ir lesbiečių stovyklos padėtis dar žiauresnė. Šios stovyklos atstovai siekia visuomenės pripažinimo ir pagarbos – siekia būti pripažinti „normaliais“. O kadangi visuomenė juos ir jų seksualumą laiko nenormaliais, tai vienintelė išeitis gėjams ir lesbietėms – apsiskelbti belytėmis būtybėmis.
Tą jie ir daro, viešose diskusijose kruopščiai atsiribodami nuo bet kokių seksualinių „asociacijų“. Pvz., prieš GLBT eitynes Vilniuje ir po jų dažnai kartotas argumentas buvo tas, kad šios eitynės neturi nieko bendro su „vibratoriais apsikaišiusiais vyrais latekso rūbais“. O ką daryti vibratoriais apsikaišiusiems vyrams latekso rūbais? Žodžiu, vibratoriais apsikaišę vyrai latekso rūbais čia aiškiai įvardijami kaip tas atpirkimo ožys (gal gaidys), kurį reikia paaukoti vardan pripažinimo ir respekto.
Žmogaus teisių stovyklos žodyne apskritai nėra žodžio seksas. Europos Sąjunga mums gali pasiūlyti krūvą teisių (į viską), bet, skirtingai negu vibratorius, žmogaus teisės negali atstoti sekso, todėl pasirūpinti seksu – kaip ir švietimu bei kultūra – Europos Sąjunga patikėjo mums patiems.
Pagaliau, ir neoliberaliniai rinkos santykiai yra be galo palankūs sekso aukojimui. Neokapitalistinė marketokratija ne tik sėkmingai remiasi iš socializmo paveldėtomis darbo jėgos disciplinavimo tradicijomis, bet ir kuria naują posocialistinio drausmingumo kultūrą(normų režimą).
Imkime vieną aspektą – švietimo/ugdymo. Mokykloje mokiniai mokomi (jeigu iš viso mokomi), kad seksas yra grėsminga pagunda, kurios reikia vengti. Kita vertus, ten daug kalbama apie šeimą taip, tarsi santykiai šeimoje būtų seksualiai nekalti, tarsi seksualinis potraukis priešingai lyčiai nebūtų seksualinė orientacija. Žodžiu, „normalūs“ seksualiniai santykiai piešiami kaip apskritai NESEKSUALINIAI santykiai (neseksualinis heteroseksualizmas). Bet, aišku, didžiausias paradoksas yra tas, kad tokio lytinio ugdymo tikslas – išmokyti vaikučius nesuprasti sekso klausimų, vengti sekso temų ir veiksmų, saugoti ir puoselėti infantilizmą.
Viešojo ugdymo marketizavimas ir „rezultatų vadybos“ modelių įdiegimas mokyklose padarė ugdymo įstaigas priklausomas nuo „pasiekimų“. O „pasiekimus“ reikia įrodyti viešai pripažįstamomis formomis, kaip antai egzaminų rezultatų statistika. Konkurencijos principas švietimo sistemoje reiškia, kad ugdymo įstaiga bus gyvybiškai suinteresuota tokiomis programomis, kurios gali užtikrinti pripažinimą, dorą reputaciją ir tolesnį/didesnį finansavimą. Savaime aišku, kad tokioje atmosferoje kokios nors permainos ar revoliucingi požiūriai seksualinio ugdymo srityje neturi jokių šansų.
Šurmulys žiniasklaidoje, „tradicinių šeimos vertybių“ gynėjų reakcijos yra mirtinas pavojus įstaigai, drebančiai dėl savo finansinės padėties. (Beje, tas galioja ir ministerijoms.) Prie mokinių ir mokyklų „rezultatų“ galima pririšti viską: mokytojų atlyginimą ir karjeros galimybes, įstaigos finansavimą ir programų turinį. Todėl seksualinis ugdymas kaip toks tampa labai rizikingu bizniu.
Tie, kas sako, kad viskas priklauso nuo „mokytojo asmenybės“, pamiršta, kad net didžiausia asmenybė yra bejėgė prieš tokį Motinos Rinkos spaudimą.
