Anarchistai neturėtų kištis į politiką – jie turėtų sukišti politiką į politikų užpakalius ir stipriai įspirti, kad neišlįstų atgal. Rašau šį straipsnį, nes mane verčia vemti viskas, kas vadinama „politika“ ir „valdžia“. Mane verčia vemti visi valdžios atstovai: pradedant aukštais pareigūnais, tęsiant sušiktais ir nieko vertais parlamentariūkščiais ir baigiant visokiom kitom valdžios atliekom – kad ir biurokratinėm žiurkėm.
Visi šitie žmonės nėra blogi, kai kurie net ir turi proto, bet visų jų bėda ta pati – jie tarnauja ne žmonėms ir juo labiau ne kokiam nors kilniam tikslui, o sistemai, kuri naikina žmogiškumą, kuri sukuria nelygybę ir visą kitą šūdą.
Jie nesikeikia, jie liepia nemaištauti, jie nori valdyti, nes valdydami jie gyvena geriau už tuos, kuriuos valdo. Trumpai tariant – jie nori, kad jūs būtumėte bukagalviai vergai, kuriuos užliūliuoja TV ekranas ir supisti šou, nemokami koncertai, vieši renginiai, žodžiu – tai, ką jūs vadinate laisvalaikio praleidimu ir didžiuojatės, kad esate kultūringi. Nors tai paprasčiausias bukinimas. Tame nėra jokios kultūros.
Kultūros Lietuvoje jau seniai nėra. Tėra valdžios užsakyti klounai, kurie reprezentuoja tariamą kultūrą. Kultūra yra buvusios kultūros neigimas, o ne praeities garbinimas. Kultūra yra neapykanta tam, kas nesikeičia. Kultūra iš principo yra statymas griaunant. Bet valdžiažmogiams tai nerūpi. Dauguma jų net nėra žmonės normalia dekartiška prasme – „mąstau, vadinasi, esu“.
Valdžios tarnai yra mašinos, nes jie jau nesugeba savarankiškai mąstyti. Jie tiesiog atlieka sraigtelių vaidmenį. Jie nesugeba atskirti, kur prasideda ir kur baigiasi paklusimo ribos.
Truputį šizofreniškas ekskursas: nesu nusiteikęs prieš jokius žmones. Kai kurie iš valdžios žmonių man labai patinka. Bet kad ir kaip jie man patiktų, aš negaliu taikyti jiems išimčių – jie yra parazitai, kurie ne šiaip sau po vieną ėda gyvenimus – jie sukuria tokią parazituojančią sistemą, kuri ėda viską aplinkui. Tai kenkėjai, o tie, kurie jiems lankstosi, yra paprasčiausi tos pačios sistemos priedai.
Ši sistema – tai viskas, kas mus supa. Pradėkime nuo mokyklų (čia jus išmoko paklusti, bukai mąstyti, kala į galvą visuotinę propagandą – mokykla yra blogiau už bet kokią koncentracijos stovyklą, nes sunaikina ne kūną, o protą). Toliau: nieko neišmokantys universitetai, kur ta pati sistema: paklusk, susikišk šūdą į galvą, tapk nemąstančiu. Dar toliau: visos valstybinės įstaigos, visokiausių pareigybių epicentrai. Visokiausio postžmogiško šlamšto sandėliai. Visur tas pats Įstatymas: nemąstyk, vykdyk valdančiųjų politiką. Būk marionetė. Ne žmogus. Būk įrankis.
Dar pridėkime milžiniškas ir daug gausesnes privačias vergų bendroves. Ir ką turime? Turime šiandienį šaunų pasaulį. Turime paprasčiausią išnaudojimo sistemą, kuri niekuo nesiskiria kad ir nuo viduramžiškos (tik viduramžiais gal buvo mažiau nelygybės). Ir apskritai viduramžiai buvo daug žmogiškesni.
Dabar paklausite manęs: ką tu, rašeiva, čia paistai ir ką nori pasakyti? OK, nepradėkit teisti, kol nebaigiau. Visų pirma, kiekvienas, kuris nori pasipriešinti šiai sistemai, turėtų jos nekęsti ir ją niekinti. Kaip niekingų žmonių sugalvotą engimo būdą, kaip nuolatinį prievartavimą, kaip žaginimo hegemoniją.
Ar tikrai daug kas drįsta drąsiai reikšti neapykantą šitai visa apimančiai sistemai? Galbūt vienetai, kurie supranta ir visada suprato, kad eidami šiuo keliu, mes niekada niekur nenueisim. Ir tai nėra joks sumautas postmodernus kapitalizmas. Tai gyvuliškas cinizmas. Tai nesveikais instinktai paremtas darvinizmas. Tai kova, kur silpniausi žudomi (tik atseit humaniškai): sumažink pensijas ir pasiųsi į grabą ne vieną neišgalintį nusipirkti vaistų pensininką. Bet tai bus gražu, niekas nesikeiks, visi išliks kultūrinti ir padorūs. O būtent tokie padarai, kurie taip žudo, yra tikrų tikriausios šiukšlės.
Neapykanta, panieka ir visiška nepagarba visiems, kurie parsidavė šitai sistemai – tai kiekvieno laisvai mąstančio žmogaus teisingas pasirinkimas. Galima dirbti sistemai – dauguma ir dirba – bet tai nereiškia, kad negalima tuo pačiu iš vidaus jos griauti. Ardyti jos pamatus. Dar geriau, jei dirbi sistemai, ir pasinaudodamas ja, ardai ją. Kad vieną dieną ji sprogtų nuo savo pačios išsipūtimo, nuo savo sukauptos nužmogėjimo radiacijos, nuo savo ciniško šlykštumo.
