Vakar Garliava, šiandien Prienai, o rytoj? Mes gana ilgai gyvenome lyg saloje, nors aplinkui ošė pilietinių protestų jūra. Streikai, neramumai, protesto akcijos – tai Vokietijos, Prancūzijos ar Italijos kasdienybė. Demokratinėje valstybėje teisė išreikšti savo nuomonę nėra ginčijama, o pilietinio protesto formos gali varijuoti nuo taikaus piketo iki kelio blokavimo ar visuotinio streiko.

Maža to, net ir drastiškų protesto akcijų dalyviai dažniausiai nesulaukia didesnių valdžios represijų. Tiesiog būna manoma, kad keli išdaužyti langai ar ištrypti gėlynai nėra verti ilgų teisminių procesų. Be abejo, įsiaudrinus miniai imamasi tam tikrų priemonių padėčiai suvaldyti, tačiau tik tam kartui. Pilietiškumas „senosios“ demokratijos valstybėse yra didesnė vertybė nei tariama vienybė.

Galiausia nepamirškime, kad esant žemam korupcijos lygiui ir tinkamai veikiant teisinei sistemai, pilietis, nepropaguojantis kraštutinių idėjų (nuo tautinių, socialinių iki aplinkosauginių) dažniausiai neturi pagrindo imtis jokių antiistatymiškų veiksmų.

Tiesa, judant nuo Vokietijos rytų link, padėtis keičiasi. Pilietiniai protestai tampa retesni, o ir vyksta jie dažniausia tuomet, kai problemos sprendimas, dėl kurios protestuojama, jau atsidūrė aklavietėje. Be to, kuo blogesnė šalies ekonominė padėtis ir kuo korumpuotesnė valdžia, tuo platesnis piliečių ratas yra potencialūs protestuotojai ir tuo didesnį nuoskaudų „kraitį“ jie turi. Tuo pačiu ir tų šalių valdantieji yra nelinkę toleruoti protestų, nes suvokia, jog kokios nors vienos problemos sąlygotas protestas gali sukelti grandininę reakciją. Taip istorijoje jau yra buvę, kuomet dideles esmines permainas sukeldavo ganėtinai nereikšmingi įvykiai.

Lietuva, kaip minėjau, – tai salelė, kurioje gana ilgą laiką buvo akumuliuojamos nuoskaudos, o viešų veiksmų matydavome vos vieną kitą. Praėjusių metų Kauno įvykiai išjudino labai platų visuomenės sluoksnį, kuris buvo tradiciškai pasyvus. Tai piliečiai, kurie paprastai nedalyvauja aktyvioje politikoje, nes dažnam jų sunku suvokti dabartinės politikos subtilybes. Jie gali piktintis mokesčiais, tačiau vargiai pasakys, ką reikėtų keisti. Jie puikiai mato, kad teisingumas jų atžvilgių buvo neteisingas, bet kartais tiksliai nežino, kiek iš tiesų tos neteisybės buvo ir kaip su neteisybe reikia kovoti. Nenuvertinu šių žmonių, tai darbščioji tautos dalis, kuri iš dienos į dieną stato namus, aria žemę, prekiauja ir slaugo.

Kauno įvykiai tapo viešu pareiškimu: „Teisėsauga ir teisėtvarka Lietuvoje yra neveiksni“. Garliava – tai visų pirmiausia ne Kedžio bylos dalis, o paprasto žmogaus įtūžio prieš teisėsaugą projekcija. Per 20 metų mes matėme ir ilgametes bylas dėl išlikusio turto grąžinimo (kurioms pasibaigus paaiškėdavo, kad grąžintino turto jau nebeliko) ir keistus sprendimus nusikaltėlių bylose ir ypač humanišką teisingumą išskirtinių piliečių bylose. Pvz., pakanka būti aukšto pareigūno asmens sargybiniu, kad galėtum „medžioti“ virėją. Matėme ir politikų karus, kuriuose pirmu smuiku grojo teismai, įskaitant ir Konstitucinį teismą. Visa tai galima analizuoti, kiekvieną klausimą išnarplioti atskirai, tačiau paprastas, nuoširdžiai naivus ir įskaudintas žmogus mato visumą geriau nei rašantys žmonės.

Kaip būtų gerai, kad pastarųjų įvykių fone iš valdžios viršūnių butų pasakyta: „Klydome, sukūrėme uždarą sistemą, kuri tapo valstybe valstybėje. Pakelsime senas bylas ir peržiūrėsime, ar viskas buvo tinkamai padaryta. Sutvarkysime teisinę bazę, kad įstatymai neprieštarautų vienas kitam. Išvalysime teisėjų korpusą nuo kyšininkų. Na, ir patys nustosime naudotis telefonine teise.“ O įvykus spontaniškam protestui, pagaliau būtų suvokiama, kad kaltininkai ne tie, kurie nakvoja prie Venckų namų, o tie, kurie, žaisdami sau įprastus teisinius-aparatinius žaidimus, sugebėjo surišti teisinių problemų Gordijaus mazgą.

Deja, skaitau šios dienos spaudą ir matau: „Kai situacija užsitęsė, visas šis klausimas išsivystė, kaip teigia garliaviškiai, vos ne į nacionalinį judėjimą, kuo aš norėčiau abejoti. Bet iš principo sakau, tai yra tikrai neteisėti veiksmai ir, mano žiniomis, asmenys, kurie patį pirmą kartą trukdė, kai antstolis turėjo atlikti pareigą ir paimti mergaitę, bus nubausti. Šiai dienai sprendžiamas šitų asmenų patraukimo baudžiamojoj atsakomybėn klausimas.“

Kaltieji rasti, tvarka bus atstatyta, teisingumas įvykdytas... Gyvename toliau... Iki kitos Garliavos.