– Ar matėt mano naują sodybą?
– Mačiau. Ir pasakysiu sąžiningai – nepritariu!
– Kam taip pabrėžti kuklumą? Tos sidabrinės durų rankenos vietoj auksinių? Ką norite parodyti? Jūs pasukote paskui mūsų politinius demagogus, smerkiančius prabangą „sunkiu šaliai metu”... Elitas neturėtų nusileisti! Mes turim teisę leisti savo pinigus kaip norime.
– Hm… Aš visgi manau, kad geriau neerzinti žąsų. Laikmetis iš tikro sudėtingas, kai kurie žmonės prarado viską. Palauksime metus, kitus – ilgiau tie sunkumai nesitęs...
– Jūs samprotaujate kaip tas gubernatorius, kuris nemoka susidoroti su juodnugariais maištininkais! Leido jiems sutrukdyti traukinių eismą, niekšas! Būtų iškvietęs kariuomenę ir iššaudęs visus iki vieno. Jeigu taip bus toliau, aš galutinai pervesiu visą savo kapitalą į Londoną ir pats tenai išvyksiu...
– Taip. Aš pradedu abejoti mūsų Prezidentu…
– Atleiskite! Juk Prezidentas daro viską, ką gali. Nepamirškite, jog Vašingtonas neapkenčia mūsų šalies už nepriklausomą politiką ir užsienio prekybą. Mus bando pavergti kalbėdami apie „laisvę” ir „žmogaus teises”. Visiems mūsų maištininkams iš tikro vadovauja iš Baltųjų rūmų!
– Tarkim, kad taip... Juo labiau kvaila terliotis su tais gyvuliais. Ko mes bijome? Europos nuomonės? Nesamonė! Juos domina tik prekyba. Jie glaudžiai susiję su mūsų eksportu ir importu, niekur nedings... O jeigu ir kils koks pasipiktinimas – tam mes ir turime Prezidentą, kad prisiimtų nemalonumus!
– Čia jūs teisus. Valstybė reikalinga, kad gintų mūsų teisę leisti savo pinigus. Negalima leisti, kad juodnugariai... Kas dar?! Nematai, kad su žmogum kalbuosi?!
– Nelaimė, sere! Generolas Li sumuštas! Čionai žygiuoja šiauriečiai!
