Šachtininkai leidžiasi į kasyklos gelmę, kad su kokteilio stiklu nevaržomi atsipalaiduotų ir pasimėgautų aukštuomenės pokalbiais apie orą. Kartais jie, žinoma, atsitiktinai žūsta dėl savo neatsargumo, pvz., kaip klubo „Chromaja lošad” lankytojai (2009 gruodį per gaisrą tame Permės klube žuvo 156 žmonės), bet juk tai jų pačių pasirinkimas – už „gyvenimo malonumus” reikia mokėti.

Graikų dokininkai išvis į darbą eina tik savo malonumui, alyvmedžių pavėsyje gaivindamiesi kava arba vynu. Kirgizų valstiečiams raškažis šiknas drasko. Kam kam, o jiems skųstis – tikra nuodėmė. Viskas nuo nervų, bet kokie „saiko viršijimai” išklibina nervų sistemą ir sukelia neadekvatų elgesį…

Kokiais beprasmiškais (jeigu ne ciniškais) atrodytų tokie teiginiai, sudaryti Monty Pythono skečų dvasioje, bet būtent jie sudaro „griežto taupymo priemonių”, atlyginimų ir socialinių garantijų karpymo propagandos esmę. Toks melas, daug kartų pakartotas, deja, duoda vaisių. „Kuo didesnis melas – tuo lengviau juo patikės”, – tai kaip tik šis atvejis.

Beveik visų šalių „Tiesos ministerijos” skelbia apie būtinybę „prispausti išpuikusius darbininkus”. Ukrainos premjero pareiškimas prieš gegužės šventes apie tai, kad ukrainiečiai mažai dirba ir „Raspadskaja” šachtos vadovybės pareiškimas apie šachtininkų „80-tūkstantines algas” itin lengvai suranda masinę auditoriją. Visiškai nesudėtinga, kaip pasirodo, įtikinti žmogelį tuo, kad jo kaimynas „slapta gauna” vokelyje pasakiškas sumas.

– Išvaikyti visus tuos troleibusų vairuotojus, – piktinasi mano pažįstamas namų valdybos šaltkalvis, nepatenkintas, kad nėra streikuojančio transporto, – po 6 štukas gauna, ir jiems vis mažai.

– Atleiskite, Sergejau Nikolajevičiau, kokios 6 štukos (grivnų) – juk netgi vienos jie negauna, o ir tai su pusės metų vėlavimu...

– Mums namų valdybos susirinkime pasakė...

Mes dažniausiai nereaguojame į tokį atvirą melą, manydami, kad iki elementarių vadovėlinių tiesų neleidžia nusižeminti mūsų „savigarba”. Daugeliui mano draugų atrodo savaime aišku, kad metalurgai ceche ne domino žaidžia, o greitosios pagalbos gydytojų darbas neapsiriboja girtu važinėjimusi įsijungus švyturėlį. Todėl nusileisti iš „aukštybių” į nuodemingą žemę ir aiškintis dėl „banalybių” atrodo žema. Bet teks.

Paskaičius žinias ir komentarus, skirtus Graikijos įvykiams (ne kairiųjų žiniasklaidoje), į akis kris taikomų „griežtų taupymo priemonių” palaikymas. Beje, jeigu Rytų europiečių žiniasklaidoje dominuoja piktdžiuga, sukelta „negatyvios lygiavos” (noro ne patiems pasveikti, o užkrėsti aplinkinius), tai Vakarų europiečių žiniasklaida imasi atviro melo apie „tingius graikus, per krizę besimaudančius prabangoje”. Anglakalbis internetas tiesiog užverstas liudijimais, kaip „graikams raškažis šiknas drasko”. Ukrainos ir Rusijos žiniasklaida (didžioji) stengiasi neatsilikti nuo kolegų. Išsigalvojimai vienas už kitą spalvingesni, visi rašyti žmonių, „asmeniškai patyrusių, kaip dirba graikai”. Štai, pavyzdžiui, tipiškas tokios propagandos pavyzdys:

„Maža prabangos”. Graikai priprato gyventi prabangiai ir neatsisakyti malonumų. O čia krizė, atleidimai iš darbo... Štai graikas eina į darbo biržą. Nueikime paskui jį. Biržoje, vadinamoje OAED, milžiniška žmonių spūstis. Beje, tai tipiškas reiškinys ne tik krizės metui. Greičiausiai kitaip „kontora” dirbti negali. Įsiklausykim į lankytojų kalbas.

Dimitrios Pavlidis, 42 metų, automechanikas, dabar bedarbis: „Vakar gavau pašalpą ir pagaliau nusivedžiau žmoną į restoraną! Ji senai prašė, bet su tokiomis pajamomis per daug nepapramogausi”.

Janis Karantonis, 31 metų, draudimo agentas, dabar bedarbis: „O aš nusipirkau kelialapį į Chalkidikę. Brangu, bet už tai penkių žvaigždučių viešbutis. Kainos šiuo metu kandžiojasi”.

Charalambos Metritikas, 48 metų, buvęs statybos firmos direktoriaus pavaduotojas: „Aš nedirbu, laukiu, galbūt čia man ką nors suras! Jie man pasiūlė vieną darbelį, bet jame teikia arti po 10 valandų per dieną, o ir specialybė ne mano. Argi aš kvailas, kad sutikčiau su tokiu savo statuso sumenkinimu. Palauksiu dar...”

Išgirdęs žodį „krizė”, graikų nacijos atstovas paprastai suspaudžia lūpas, užverčia akis ir negyvu balsu pareiškia: „Taip, visai sunku pasidarė”. Ir po to eina švaistyti pinigų.”

Vakarų Europos žiniasklaidoje nuo 2010 metų pradžios sustiprėjo graikų pjudymo kampanija, sužlugdžiusi keletą solidarumo su Graikija akcijų. Tikslas pasiektas lengvai – dezinformacijos kampanija pasirodė labai efektyvi.

Kaip rašo „Marxistiki Foni”: „Tokių kampanijų tikslas – apgauti Europos darbininkus ir užkirsti kelią galimoms tarptautinėms solidarumo su graikų darbininkais darbininkų klase akcijoms”.

Graikams nelieka nieko kito, kaip neigti akivaizdų melą: „Eurostato” duomenimis, darbo savaitė Graikijoje ilgesnė nei vidutiniškai ES (42 valandos Graikijoje, 40,3 valandos – ES vidurkis). Anot to paties „Eurostato”, graikų privataus sektoriaus darbuotojai gauna mažiausią atlyginimą visoje „eurozonoje”. Graikijoje vidutinis mėnesio atlyginimas (dar neatskaičius draudimo ir mokesčių) yra 803 eurai, kai tuo tarpu Airijoje – 1300, Prancūzijoje – 1250, Olandijoje – 1400 eurų...

Jeigu tikėtume buržuazine žiniasklaida, graikai gyvena darbininkų rojuje, anksti išeina į pensiją gaudami gerus pinigus. Tačiaui faktai ir skaičiai atkakliai tvirtina kitką. Vidutinis išėjimo į pensiją amžius Graikijoje siekia 61,4 metus, jis tik truputį didesnis už Europos vidurkį – 61,1 metus Vidutinė pensija Graikijoje yra 750 eurų, tuo tarpu Ispanijoje ji siekia 950, Airijoje 1700, Belgijoje 2800, Olandijoje 3200 eurų. Be to, tai duomenys už laikotarpį, kada graikų vyriausybė dar nebuvo padidinusi pensijinio amžiaus iki 67 metų ir sumažinusi pensijas nuo 30 iki 50 %...

Mitas apie „prabangoje besimaudančius” graikų darbininkus subyrėtų ir tada, jeigu atkreiptume dėmesį į kainų kilimą Graikijoje. Dribsnių pakelis Graikijoje kainuoja 2,86 euro, tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje – 1,89, o Prancūzijoje – 2,25. Dantų šepetukas Graikijoje kainuoja 3,74 euro, o Didžiojoje Britanijoje – 2,74. Puodelis kavos arba arbatos Graikijoje – 3-5,5 euro, t.y. dvigubai brangiau nei daugumoje Europos šalių.

„Nusileisti” iki akivaizdžių dalykų aiškinimo yra tiesiog būtina. Viena iš mano pažįstamų vertėjų neseniai pastebėjo akivaizdų savo užsienio verslo klientų nekorektiškumą, prasidėjusį nuo šių metų pavasario: „Anksčiau jie sau neleisdavo pasisakymų, neva „mes čia (Lenkijoje, Čekijoje, Bulgarijoje) smarkiai dirbame, ne taip, kaip jūs tenaoi (Ukrainoje), įpratę į darbą vaikščioti tik kada norisi”. Ji mano, kad tai yra žiniasklaidos kampanijos, vaizduojančios kaimynines šalis kaip „patalogiškas tingines”, rezultatas

Mitas apie „tingius, amžinai geriančius Donbaso šachtininkus”, sumaniai išnaudojamas ir pačioje Ukrainoje, ir ne tik... Sprendžiant iš Kirgizijos žiniasklaidos tarpusavio kaltinimų, darosi akivaizdu, kad melas apie pasakiškus šiaurės ir pietų Kirgizijos gyventojų atlyginimus davė savo vaisių.

Toks grubus melas liudija, kad „subtilesni” propagandos metodai neveikia arba jiems elementariai nepakanka laiko. Tai lyg ir palengvina kairiesiems darbą, nes akivaizdų melą lengviau paneigti. Jeigu tik mes, žinoma, nusileisime „ant žemės” ir pateiksime realius, tikrą padėtį atspindinčius duomenis, kurie atrodo akivaizdūs kiekvienam žmogui.

Vertė E.B., 2010 05 21