Lietuva dar kartą įrodė, kad nėra šiuolaikiška ir sveikai mąstanti šalis. Nepaisant teoriškai deklaruojamos laisvės ir nepriklausomybės, mes vis dar atsilikę ir ši gėda tikriausiai dar ilgai persekios mūsų šalį kaip juodas komunistinės praeities šešėlis. Kuris toks tikras, kad kartais atrodo, jog mes ir esame tik tas nusmurgęs ir purvinas postsovietinis tamsos ruožas. Bespalvė dėmė. Gėda. Pasityčiojimas. Tamsa. Juoda – tai ne spalva, tai spalvos nebuvimas.
Gegužės 8-ąją vykusios seksualinių mažumų eitynės „Už lygybę“ tapo dar vienu įrodymu, kad demokratija ir žmogaus teisės Lietuvoje suvokiamos remiantis sovietiniais stereotipais (laisvė – tai paklusnumas sistemai, paklusnumas garsiau lojantiems skalikams ir garsiau žviegiančioms kiaulėms). Kad nepriklausomybės dvidešimtmetis ne tik neatnešė trokštamos laisvės ir jos siekio, bet priešingai – sukėlė begalinį totalitarizmo ilgesį. Šį ilgesį jaučiantys politiniai iškrypėliai bando numalšinti agresyviais išsišokimais ir neonacistinėmis kalbomis, taip tapdami profaniškais patriotais, nešančiais neapykantos ir nepakantumo ugnį šalyje. Jie nėra verti politikų vardo, nes tikrasis jų vardas yra socialinės padugnės, norinčios kitų žmonių skausmu pelnyti sau laurų vainiką.
Būtent tokius dėsningumus aiškiai žymėjo protestuotojų prieš taikų mitingą „Už lygybę“ reakcija. Reakcija, kurios pagrindą sudarė primityvūs, vulgarūs ir visiškai jokiais sveiko proto masteliais nepamatuojami šūksniai, kurių tikslas, jeigu atmesime savireklamą, buvo elementarus priešiškumas žmogaus teisėms.
Protestuoti prieš „nenormalų“ renginį susirinko beveik visas politinis šiukšlynas. Skardžiabalsiai populistai, neonaciai, Seimo juokdariai ir daugelis kitų „patriotų“, kurie patriotizmą suvokia visiškai taip pat, kaip tai suvokė Adolfas Hitleris ir Josifas Stalinas – tik išriktieji gali būti vadinami tautos dalimi, visi kiti turi būti išguiti ir sunaikinti. Nes neatitinka jų susikurtos „sveikumo“ sampratos, kuri yra ne kas kita, kaip žiauraus despotizmo ir visiško debilizmo požymis.
Didžiausiu renginio akcentu tapo K. Uoka ir P. Gražulis, kurie kovotojus už žmogaus teises prilygino komunistams ir garsiai išreiškė pasipiktinimą, kad išvijus vienus okupantus ateina nauji. Mus okupuoja laisvė – turbūt tokia buvo šių proto milžinų mintis. Laisvė tampa problema. Nes ji neparanki tiems, kurie niekada neturėjo ir niekada neturės laisvų žmonių paramos. Kurie taip ir liks sovietmečio atliekomis. Pašvinkusiais autoritarizmo šalininkais.
Su plakatais ir šūkiais prieš seksualinių mažumų atstovus bei juos palaikančiuosius aršiai kovoję „didvyriai“ turbūt neįsivaizduoja, kaip apgailėtinai ir idiotiškai jie atrodė iš šalies. Kokį mentalitetą ir proto negalią jie demonstravo. Kokią gėdą jie sukėlė kiekvienam normaliam lietuviui. Kokią gėdą jie sukėlė prieš užsienio svečius ir visą pasaulį.
Ar gali sveikas žmogus palaikyti tyčiojimąsi, kad ir iš ligonio? O ką jau kalbėti apie tai, kad homoseksualumas nėra liga. Šiuo atveju buvo „kovojama“ ne prieš kokią nors asmenų grupę – kova buvo nukreipta prieš kiekvieno laisvo žmogaus galimybę pasirinkti savo gyvenimo būdą. Vadinasi, pamintos elementarios demokratiškos šalies vertybės.
Ir problema nėra ta – palaikai ar ne homoseksualius asmenis. Tai kiekvieno asmeninis reikalas. Problema ta, kad protestuodamas prieš lygybę, tu aiškiai išreiški nepritarimą visų žmonių – net ir nusikaltėlių – lygioms teisėms. Ar nusikaltėlis, ligonis, homoseksualas nėra žmogus? Ar jo teisės kitokios? Lygybė, kad ir kaip to nenorėtų didelė dalis Lietuvos piliečių, reiškia ne didesnės dalies teisumą prieš mažesniąją, bet kiekvieno piliečio teisę turėti savo vertybes ir gyvenimo normas. Smerkti, žeminti ar tyčiotis iš kito žmogaus pasirinkimo – tai pažeisti lygybės principą ir kvestionuoti pačią laisvės idėją.
Kad ir kaip galvotume, turime pripažinti, kad prieš eiseną „Už lygybę“ protestavę į banditus panašūs asmenys apie tai nebuvo nieko girdėję. Vien jų snukiai aiškiai sakė, kad tokie žmonės nėra matę civilizacijos, o apie demokratiją girdėjo tik per televizorių. Jų keiksmai ir prakeiksmai, lydėję eiseną, taip pat patvirtina, kad švietimo sistema nėra prisilietusi prie jų aptemusių protų. Ir tai visos Lietuvos, o ne pavienių individų problema. Nes jie reprezentuoja šalį, darydami jai gėdą prieš visą pasaulį.
Bet tai – tik nedidelė šio mini spektaklio tragedija. Daug didesnė tragedija yra ta, kad apie vertybės Lietuvoje garsiai imasi reikštis visiškai beverčiai politikai. Kad jie sukuria iliuziją, neva kovoja už tradicijas, kurios pačios savaime nėra jokios vertybės. Kitaip visi gyventume akmens amžiuje ir garbintume praeities dievus.
Prieš lygias žmogaus teises nusistatę dvasininkai – anokia naujiena. Jiems mažiausiai paranku, kad kiekvienas žmogus galėtų laisvai rinktis religiją ir gyvenimo būdą. Jie pamiršta, kad krikščionybė buvo prievarta sugrūsta Lietuvai ir išstūmė tikrąsias tradicijas bei papročius, kurie – tai turbūt dvasininkams net nežinoma – neturi nieko bendro su žydiškomis pasakomis.
Tuo tarpu politikai, kurie prisimena krikščionybę tik tada, kai nori pasikelti reitingus, veltui vograuja apie tradicines vertybes ir tradicinę šeimą. Jeigu kas nors tikrai domėtųsi Lietuvos istorija ir tradicijomis, žinotų, kad daugpatystė buvo visiškai normalus reiškinys pagonių pasaulyje ir tik okupacinė krikščionybė pakeitė šią nuostatą.
Tad, broliai ir seserys, apie ką mes kalbame, kai imamės aiškinti koks yra teisingas gyvenimo būdas? Iš principo, kalba visuomet remiasi emocijomis. Kokius mokslinius, istorinius ar antropologinius faktus, neigiančius homoseksualų lygias teises, galėtų pateikti jų priešininkai? Jokių. Visame pasaulyje jau seniai pripažinta, kad tai nei liga, nei užkrečiamas virusas, nei naujųjų laikų išradimas. Priešininkų taikiniu tampa pati gamta, Dievas ir jo sukurtas pasaulis.
Ar kas nors, iš visų tų juokdarių, kurie meldžiasi prieš lygias žmogaus teises, įsigilina į problemos esmę? Vargu bau. Kitaip būtų aiškiai kartą ir visiems laikams pasakyta, kad per visą žmonijos istoriją homoseksualumas buvo, yra ir bus neatsiejama žmonijos dalis. Nei kelianti grėsmę vertybėms, nei juo labiau naikinantis tautas. Tautas, to mus moko istorija, labiausiai naikina fanatikai ir „gėrio“ siekėjai. Tiek kryžiuočiai, tiek naciai taip pat kovojo už gėrį, o viskas baigėsi masinėmis žudynėmis.
Seksualinių mažumų galima nemėgti, joms galima nepritarti. Bet tai nieko nekeičia. Tai tik rodo, kad mes nesugebame priimti pasaulio tokio, koks jis yra. Lygiai kaip kažkada Bažnyčia nenorėjo sutikti, kad žemė nėra visatos centras. O visi kitaip manę buvo deginami. Dabar vyksta toks pats procesas, bet apie tai niekas nenori garsiai kalbėti, kad nebūtų apšauktas „nesveiku“. Ginti žmogaus teises taip pat pavojinga kaip viduramžiais – bet kada gali būti apšauktas šėtono tarnu. Jeigu bandai ginti mažumas, pats esi apšaukiamas jų dalimi. Nereikia pamiršti ir to, kas vyksta musulmonų pasaulyje, kur moters vieta panaši į gyvulio. Kur žudomi visi, netelpantys į Korano rėmus.
Ar to siekia žmogaus teisių priešininkai? Sukurti nelygybę ir iškelti išrinktųjų rasę? Tikriausiai. Deja, jie pamiršta, kad net ir labai norėdami, net rengdami kasdienius kryžiaus žygius prieš homoseksualus, jie nepakeis pasaulio ir jo dėsnių. Ar geriau būti „sveikam“ kaip P. Gražulis, ar „nesveikam“ kaip Sokratas, Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, Oskaras Vaildas, Piotras Čaikovskis ir daugelis kitų?
Eitynės „Už lygybę“ buvo gėdingos, nes parodė tą Lietuvos dalį, kuri to nesupranta ir turbūt niekada nesupras, kad mes visi turime teisę rinktis savo gyvenimą. Kad atsikratę visų mus ilgai engusių okupantų, nesugebame atsikratyti populistiškai nusiteikusių politikų, kurių vienintelis tikslas yra naudotis tamsuoliška tautos dalimi ir tais, kurie mąsto ne ką pranašiau už beždžiones. Nors ir juos turime priimti ir gerbti, kaip visus kitus. Be pagarbos žmogui nėra pagarbos niekam.
Belieka tikėtis, kad saujelė skustagalvių su politinėmis šiukšlėmis tebuvo išimtis iš taisyklės. Ir kad didžioji dalis tautos, nemėgstanti kitos rasies, orientacijos ar kitokias pažiūras turinčių žmonių, visgi kada nors sugebės juos gerbti. Nes kitaip mūsų tauta išnyks greičiau nei sulauksime naujų eisenų už visų žmonių lygias teises.
