Kiekviena sudėtinga sistema turi tam tikras ribas, kuriose įmanomi sudedamųjų dalių charakteristikų svyravimai, nesukeliantys sistemos griūties. Tačiau kiekviena sudėtinga sistema tuo pačiu turi komponentus, kurie dėl sistemos stabilumo niekuomet nėra keičiami, o jų matmenų ar judėjimo trajektorijos nukrypimo rodikliai yra susiaurinti iki mažiausiai įmanomų. Tai būdinga ir mechanikai, ir bet kokiai daugelio komponentų sistemai, kurios atskiros dalys veikia sutartinai siekiant bendro rezultato. Ne išimtis ir politinės ar ekonominės sistemos.
Šiandien kaip tik norėtųsi pakalbėti apie vieną iš pamatinių „laisvosios rinkos“ komponentų, kurio indėlį į kapitalistinės mėsmalės sistemą sunku pervertinti. Tai vadinamieji komerciniai bankai.
Mūsų oponentai dažnai dar sugeba diskutuoti atskirais komercinės bankininkystės klausimais, pvz., „Ar reikia fizinių asmenų bankroto įstatymo?“, „Kokia bankų atsakomybė indėlininkams?“, „Ar teisinga bankų aukščiausių vadovų atlyginimų ir premijų sistema?“, ir net kartais drįsta įsivelti į diskusiją apie vadinamąsias tarpbankines palūkanas (VILIBOR, EURIBOR ir t.t.), nors diskutuojant pastarąja tema, jie darosi ypač nervingi. Tačiau yra tema, kuri dabartinėje viešojoje erdvėje (turiu omenyje „oficialųjį“ ir „komercinį“ jos segmentą) yra tabu.
Kelti klausimą apie pačios komercinės bankininkystės naudą visuomenei viešai galima tik tuomet, jei turi tikslą eilinį kartą sugiedoti ditirambus tiems paties komerciniams bankams. Iki kapitalistinės sistemos sukrėtimo, įvykusio 2008 m. (ir tebevykstančio dabar), net viešai išsakyta mintis, kad komercinių bankų veiklą bent jau reikia elementariai prižiūrėti, buvo laikoma neregėtu iššūkiu ir tučtuojau sulaukdavo agresyvaus kapitalizmo apologetų puolimo. Maža to, stambaus kapitalo siekų skleidėjas LLRI ir keli nuo televizijos ekranų „nenulipdavę“ vadinamieji analitikai iki lemtingojo momento vis ragino suteikti bankams dar daugiau įgaliojimų.
Tiesa, buvo vienas vadinamasis analitikas, pajautęs artėjančius suskretimus ir pareiškęs, kad bankai turi mažiau skolinti ir griežčiau kontroliuoti, kam skolina. Būčiau parašęs apie šį žmogų ką nors teigiamo ir pagirčiau už tuomet išsakytas sveikas mintis (kurios tapo pranašiškomis), jei šis žmogus nebūtu G. Nausėda. Kažkodėl net po tokių viešų kalbų SEB VB bankas (o kas bendro yra tarp šio banku ir G. Nausėdos, jus puikiai žinote) ir toliau kuo puikiausiai skolino tiems patiems NT projektams. Belieka tik užduoti klausimą sau pačiam: Ar G. Nausėdos SEB VB niekas neklauso? Ar mes visi laikomi tokiais kvailais, kad vis dar nemokame palyginti viešų kalbų su realiai daromais darbais?
Padėtis šiek tiek pasikeitė, kai tapo aišku, jog JAV prasidėjusio finansinių spekuliantų problemos įgavo pasaulinį mąstą ir nebeišeina toliau elgtis taip, lyg niekur nieko nevyktų. Be abejo, lemiamos įtakos tam turėjo ne staiga praregėję Lietuvos politikai ar žurnalistai, o žinia iš tų pačių Jungtinių Valstijų, kad Barackas Obama šiek tiek pabarė vietinius bankininkus už premijas. Tuomet Kubiliaus vyriausybe pasakė „Taip, reikėjo griežčiau prižiūrėti skolinimą“. „O ką aš sakiau?“ – pasidžiaugė žymus analitikas. Ir... jau lapkričio-gruodžio mėnesį, sumažindama privalomąsias atsargas, vyriausybė palaimino komercinius bankus keliais šimtais milijonų litų (kurių tolesnis likimas liko didelė paslaptis). Po to viskas, ką mes viešai girdime, tėra verkšlenimai „Bankeliai, aukseliai, paskolinkite verslui pinigėlių...“.
Taigi apie bankų reikalingumą kalbėti iš esmės, bent jau Lietuvoje, niekas nelinkęs, nes „laisvosios rinkos“ sistemoje komercinė bankininkystė yra kaip tik ta „detalė“, kurios radikalūs pakeitimai (aš jau nekalbu apie demontavimą) sugriautų visą „laisvosios rinkos“ mechanizmą. Komercinės bankininkystės sektoriaus vaidmuo ypač padidėja, kuomet šalis gyvena agresyviausioje kapitalistinės sistemos atmainoje, t.y. kuomet finansinės grupuotės gali nevaržomai generuoti milžiniškas lėšas, kuomet nėra apribojimų, kokiomis masinės sąmonės formavimo priemonėmis jie gali naudotis, kuomet jos gali laisvai įvežti /išvežti finansinius resursus (kurių dydis dažnai yra didesnis nei tos valstybės, į kurią/iš kurios jie įvežami/išvežami, biudžetas), kuomet nėra apsaugos nuo nesąžiningo bankininkų elgesio ir nėra atsakomybės už pačių bankų klaidingus sprendimus.
Tradiciškai tokios valstybės buvo kai kurios Pietų Amerikos ir Azijos šalys, na, o po TSRS griūties finansinių grupuočių nevaržomos veiklos poligonais tapo buvusios Rytų Europos valstybės.
Neabejotina, kad įsivyravus besaikiam norui vis didinti valdomų vertybių kiekį kapitalistinėje sistemoje, negalėjo neatsirasti tie, kurie pradėjo tiesiog generuoti lėšas ir jas galiausiai pavertė įrankiu tų pačių valdomu lėšų didinimui. Tai iš tiesų nėra nauja. Skolinimas už palūkanas buvo žinomas nuo pat piniginių santykių atsiradimo (iki šiol kai kur yra išlikusi archajiška skolinimo forma, kuomet skolinamas suaugęs gyvulys, o „palūkanomis“ tampa prieauglis). Atlygintinas skolinimas visuomet buvo laikomas nelabai garbingu užsiėmimu, nes skolininkais pirmiausia tapdavo įvairių negandų prislėgti žmonės. Kai kurios kultūros apskritai atlygintiną skolinimą laiko nusikalstamu (pvz., islame). Tačiau tenka pripažinti, kad poreikis skolintis greičiausiai išliks tol, kol išliks piniginiai santykiai.
Ties šia vieta bet koks rinkos laisvinimo apsėstasis jau turėtų trinti rankas ir džiaugsmingai klausinėti „Na, ir ką darysite?“. Tačiau „ką daryti“ mes aptarsime toliau, o pirmiausia suraskime, kuo ankstesnysis vienpakopis skolinimas skiriasi nuo dabartinio kapitalistinio paskolų monstro. Pirmiausia, besiverčiantys skolinimu anksčiau dažniausiai skolino iš nuosavų lėšų, o gražintoji paskola tapdavo nuosavomis lėšomis. Antra, skolintojo ir skolininko bendravimas būdavo tiesioginis. Trečia, skolintoju galėdavo tapti bet koks lėšų valdytojas (tik viduramžiais kai kur Europoje atsirado draudimas krikščionims verstis atlygintinu skolinimu). Ketvirta, nebuvo jokio kitos finansinio turto išraiškos nei grynieji pinigai ar jų atitikmuo materialaus turto pavidalu.
Dabar gi skolinama iš visų pasiekiamų lėšų (perskolinama), skolininkas dažniausiai negauna tiesioginės paskolos iš tikrojo pinigų turėtojo, nes pastarasis yra per stambus, kad skolintų „mažmeninėje“ rinkoje, todėl atlygintinas skolinimas dažnai tampa tik specialių finansinių struktūrų privilegija; na, ir galiausiai imta skolinti finansinio pseudoturto produktus (obligacijas ar pan.).
Vienas ryškiausių daugiapakopes finansų sistemos ydingumo pavyzdžių buvo „šokis“ aplink VILIBOR‘ą, kurį daugelis vadina karteliniu ES Centrinis bankas, žūtbūt stengdamasis „pagyvinti“ ekonomiką, sumažino palūkanų normą iki 2,12 % (kaip mes žinome, kapitalistinė ekonomika labai priklauso nuo nuolatinių pinigų injekcijų, tad kito kelio ECB neturėjo), tuo tarpu to paties laikotarpio VILIBOR išaugo iki 9,10 %.
Žinant, kad euro ir lito kursas nesikeitė, toks skirtumas atrodytų keistas. Bet viskas netrukus paaiškėjo (ačiū Kropui, kuris apšvietė tauta pats to nenorėdamas). Pasirodo, kad nė vienas pas mus veikiantis bankas nieko tiesiogiai iš ECB negauna, nes yra per smulkus. Tad pagalvokime, ar skolininkui reikia turėti virš savo galvos tarpusavyje besitariančius tarpininkus, kurie net savųu lėšų pakankamai neturi?
Perskolinant (o Lietuvą pasiekia jau keliskart perskolinti pinigai) kiekvienas iš grandyje esančių tarpininkų suinteresuotas turėti pelną. Jo dydį gali lemti ir tarpusavio susitarimai, ir tariamos „rizikos“ įvertinimu paremti skaičiavimai. Tam pasitelkiami įvairių analitikų parengti vadinamieji reitingai, kurie neva padeda skolintojui įvertinti skolinimo riziką. Apie tuos reitingus iškalbingai byloja faktas, vadinamosios reitingų agentūros iki šiol nėra iš anksto nuspėjusios nė vienos krizės. Beje, apie tikrąsias bankininkų turimas lėšas verta pakalbėti išsamiau.
Beverčių popiergalių spaustuvės
Bankinių monstrų tariamai turimas turtas kartais vertinamas sumomis, viršijančiomis stambių valstybių BVP. Tačiau ar iš tiesų bankininkai yra tokie turtingi? Nuo senovės laikų liko nepakitęs vienas dalykas – pagrindinės skolintojo pajamos yra iš skolininko. Patys skolintojai (kalbu apie anglosaksų modelį) nėra linkę dalyvauti jokioje kitoje veikloje nei skolinimo/perskolinimo procesas, todėl visos jų pastangos yra sutelktos paskolinti kuo daugiau piniginių lėšų ir savo lobistine veikla kuo labiau įstatymiškai suvaržyti skolininko veiksmus, kad skolininkas taptu nuolatiniu „tikrų“ pajamų šaltiniu.
Be abejo, savų lėšų dažniausia nepakanka, todėl griebiamasi visiems žinomų gudrybių. Finansininkai paleidžia apyvarton tam tikrą tariamą piniginių lėšų ekvivalentą – vadinamuosius vertybinius popierius. Jais jie apdalina naivuolius, kurie mainais pasiruošę atiduoti „tikrus“ pinigus, be to, jais bankininkai kartais atsiskaito ir su kitais finansiniais spekuliantais. Visi šitie apyvarton paleisti popieriai tučtuojau pradedami vertinti kaip neginčijamas grynų pinigų ekvivalentas. Maža to, vien turimų popiergalių pagrindu yra leidžiami kiti finansiniai popiergaliai, „padengti“ prieš tai įsigytų popiergalių verte.
Tarpininkų skaičius yra didelis, todėl vyrauja didžiulė tariamai vertingų popiergalių įvairovė. Laisvė spausdinti kuo daugiau popiergalių yra nuolat akcentuojama vadinamosios liberaliosios pakraipos ekonomistų. Tačiau problemos prasideda tada, kai išsenka „tikrųjų“ išteklių šaltinis (pvz., kai nebelieka norinčių skolintis). Įsipareigojimai (o finansiniai popieriai pirmiausia ir yra įsipareigojimai) tada negali būti įvykdyti, tuomet prasideda tai, ką mes dabar ir stebime.
Finansiniai monstrai pradeda reikalauti suteikti jiems „tikrųjų“ pinigų, t.y. reikalauja iš valstybių (t.y. subjektų, kurie gali vykdyti pinigų emisiją) tiesiog paleisti „spausdinimo stakles“. Rezultatas – piniginė masė pasiekia bankininkus, jie padengia tarpusavio įsipareigojimus, bet dėl to krenta piniginio vieneto reali vertė, o su ja tirpsta tie patys indėlininkų indeliai ir, pvz., atlyginimai tų, kurie niekuomet nebuvo indėlininkais. Užtat bankai, išbridę iš eilinės savo pačių sukurtos „krizės“, vėl užsuka popiergalių spausdinimo verslą.
Teigiamos dinamikos infliaciniai procesai bankams (kaip ir visam stambiajam kapitalui) apskritai yra palankūs, nes jie savo skolas indėlininkams ar obligacijų turėtojams atiduoda jau nuvertėjusiais pinigais, tuo tarpu savo skolininkų atžvilgiu taiko įvarius apribojimus. Tai gali būti įpareigojimas peržiūrėti sutartis esant tam tikrai infliacijai (be abejo, skolininko nenaudai), įvairių „plaukiojančių“ palūkanų taikymas ir pan. Todėl, kaip ir minėjau, bankai yra gyvybiškai suinteresuoti piniginės masės didėjimu.
O kaipgi valstybės politika? Ogi viskas labai paprasta – ypač tuomet, kai valstybė yra finansiškai mažesnė už finansinę struktūrą. Čia veikia gatvės narkotikų prekeivio principas – duok veltui, po to parduok pigiai, o po to neduok nieko ir lauk, kuomet ateis pirkti iš tavęs brangiai. Pamenate – minėjau istoriją su keliais šimtais milijonų litų, kurie buvo „išlaisvinti“ Lietuvos Banko? Ko gero, visiems aišku, kad jie iškeliavo tiesiog kažkur toliau, o šalyje atėjo „šienapjūtės“ metas, kuomet bankams beliko susirinkti piniginį derlių iš skolininkų. O kai viskas aprims, visai galimas dalykas, kad saugiai „investuoti“ pinigai vėl bus įmesti į Lietuvą, kad vėl „subrandintų derlių“.
Kyla klausimas – ar egzistuoja kitokie keliai, kad nuolat nesisuktum užburtame rate?
Alternatyvūs skolinimo ir skolinimosi modeliai
Svarstyti alternatyvius modelius galima pirmiausia įvertinant, ar jie įmanomi kraštutinio „laisvosios rinkos“ modelio sąlygomis. Žinoma, reiktų nepamiršti ir tų, kurie reikalauja esamos sistemos demontavimo ar bent jau žymaus jos pakeitimo.
Pirmiausia teks priminti apie anglosaksų bankinio modelio alternatyvą – islamiškąją bankininkystę. Esminis jos bruožas – tai draudimas (paremtas Šariato įstatymais) teikti paskolas už palūkanas. Islamiškoje bankininkystėje bendravimas tarp kreditoriaus ir skolininko yra paremtas partnerystės pagrindais, o banko pelnas skaičiuojamas kaip tam tikra dalis nuo būsimos skolininko veiklos pelno.
Be abejo, paskolos suteikėjas negali iš anksto tiksliai įvertinti šios dalies dydžio, tad šiam modeliui būtinas paties skolintojo darbas vertinant skolininko verslo perspektyvas. „Klasikinių“ bankų atstovai Europoje ilgą laiką „iš aukšto“ žiūrėjo į bandymus diegti islamiškąją sistemą, tačiau kuomet islamiškoji bankininkystė peržengė musulmonų išeivijos ribas, vis dažniau ši tema tampa galvos skausmu pernelyg sočiai gyvenusiems Vakarų Europos bankininkams Islamiškojo modelio diegimas yra gerokai sudėtingesnis nei anglosaksų „duok-paimk“, tačiau dėl socialinio patrauklumo šis modelis gali tapti tam tikra alternatyva.
Iš esmės bankas atlieka investuotojo, tiesiogiai dalyvaujančio įmonės veikloje, vaidmenį, todėl jis puikiai adaptuojasi prie bet kokios rinkos ekonomika paremtos valstybės sistemos. O dėl mažesnio socialinio konfliktiškumo jis gali veikti ir sugriežtintos kontrolės sąlygomis. Be abejo, islamiškasis modelis nėra toks grėsmingas „laisvosios rinkos“ sistemai kaip, pvz., privalomas vienpakopes kreditavimo sistemos įvedimas, tačiau jis bent gali priversti bankus atsakingai skolinti – atrišti banko ir skolininko bendradarbiavimo rezultatą nuo griežto piniginio ekvivalento ir pakeisti jį dalimi nuo bendros veiklos pelno. Antra, bankai nebus suinteresuoti dirbtinai skatinti infliacinius procesus. Trečia, sumažės galimybės sutartinai bloginti skolininkų padėtį kartelinio susitarimo būdu.
Kita alternatyva – tai savišalpos principu veikiančios struktūros. Steigiant kredito unijas ar dar platesnes galimybes turinčias savišalpos struktūras, iš tiesų būtų galima suformuoti platų socialinės bankininkystės tinklą, leisiantį ištraukti iš bankų „globos“ labiausiai pažeidžiamus skolininkus (t.y. fizinius asmenis). Tiesa, reiktų suteikti kredito unijoms galimybę teikti visas mažmeninės bankininkystes paslaugas. O tai jau akivaizdus prieštaravimas finansinių monstrų interesams.
Be to, leidus per savišalpos institucijas tvarkyti piniginius santykius tarp piliečio ir valstybės (kurie iš esmės yra nekomerciniai), bankai prarastų milžiniškas lėšas, kuriomis jie nuolatos disponuoja, nors jos perduotos bankams tik tam, kad būtų perkeltos iš valstybes „kišenės“ į piliečio, ir atvirkščiai. Šiuo atveju mes jau matome aiškų konfliktą tarp „savišalpos“ modelio ir „laisvosios rinkos“ sistemos, nes iš komercinės apyvartos pašalinamos piniginės lėšos, kurioms komercinėje apyvartoje ir nederėtų būti. Be abejo, iš esmės ir šis modelis nieko nekeičia, nes ir šiuo atveju turime tą patį unijos veiklos rezultatą – pelną, tačiau tai galėtų būti lemiamas žingsnis siekiant demonstuoti daugiapakopę bankinę sistemą.
Ar įmanomas pasaulis be komercinių bankų?
Kaip minėjau, būtinybė skolintis išliks iki tol, kol vyraus žmonių turtiniai santykiai, tuo pačiu visuomet atsiras norinčių skolintis ir galinčių skolinti. Tačiau matome, kad net ir atlygintinas skolinimas gali būti bent jau iš dalies socialiai teisingas ir tikrai neturi remtis vien tik fiksuoto (ar net nuolat didėjančio) pelno gavimu. Partnerystės principas komerciniame kreditavime yra įmanomas, tačiau tikslus būsimo partnerio (šiuo atveju būčiau linkęs iš viso nevartoti žodžio „skolininkas“) galimybių ir perspektyvų įvertinimas neabejotinai pareikalaus iš investuotojo specialių žinių, kurių neturi (ir negali turėti) dabartinių bankų finansiniai spekuliantai.
Vis dėlto tik partnerystės ir „specializacijos“ dėka bus išvengta bankų veiklos disbalanso, kuomet finansinės grupuotės sutartinai finansuoja, jų manymu, perspektyviausią ir pelningiausią ūkio šaką (Lietuvos atveju tai buvo NT sektorius) ir iškilus problemoms staigiai atitraukia iš jos kapitalus, tuo (neretai dirbtinai) sukeldamos ekonomikos griūtį.
