– Tu prieš Baltarusijos atominę?
– Taip, nes esu už Lietuvos atominę.
– Kodėl, juk jos abi gali sprogti?
Balandžio 26-ąją teko dalyvauti akcijose, nukreiptose prieš trijų kaimyninių valstybių – Lietuvos, Baltarusijos ir Rusijos – ketinimus pasistatyti sau po atominę elektrinę Lietuvos pasienyje.
Lietuvos valdžia planuoja statyti naują Visagino AE visiškai greta valstybinės sienos su Latvija ir Baltarusija. Baltarusijos AE stovės Astrave – už 23 km nuo Lietuvos sienos, o Kaliningrado srityje veiksiančią Nemano AE nuo Lietuvos skirs tik 12 km. Taigi jei šie planai bus įgyvendinti, Lietuvos gyventojai atsidurs grėsmingo branduolinio žiedo (arba „atominio trikampio“) apsuptyje.
Tačiau nepaisant tokios akivaizdžios grėsmės, akcijose prieš tris atominius monstrus Lietuvos gyventojai dalyvavo itin vangiai. Piketuose prie Baltarusijos ir Rusijos ambasadų bei prie Lietuvos vyriausybės dalyvavo po 10-20 žmonių, protesto eitynėse – apie 100 aktyvistų. O juk daugiau nei 20 000 žmonių prieš tai buvo pasirašę elektroninę peticiją „Ne – Baltarusijos atominės elektrinės statybai Vilniaus pašonėje“. Kurgi jie visi dingo?
Svarbiausia ir bene vienintelė priežastis greičiausiai yra emocinio pobūdžio, sunkiai paaiškinama sveiku protu. Daugelis Lietuvos gyventojų atkartoja Lietuvos valdžios poziciją, kad Rusijos ir Baltarusijos elektrinės pavojingos vien dėl to, kad yra svetimos, kitaip tariant, „ne mūsų“. Tuo tarpu Visagino atominė jokios grėsmės nekelia, nes yra „mūsų“, „sava“, „tautinė“. Tad protestai prieš visas tris AE nesusilaukė reikiamo dėmesio tik todėl, kad žalieji nusprendė protestuoti ne tik prieš „svetimas“ atomines, bet ir prieš „saviškę“.
Emocijomis grįstas nacionalistinis požiūris, apskritai labai būdingas mūsų tautiečiams, buvo akivaizdžiai pasireiškęs ir 1988-1991 metais vykusiuose protestuose prieš tada dar sovietinę Ignalinos AE. Anuometiniai protestai buvo masiški ir sutraukdavo tūkstančius žmonių, tačiau tuojau pat nuslopo, kai elektrinė perėjo Lietuvos valdžios žinion ir tapo „tautinė“. Pakeitusi savininką Ignalinos AE nė kiek netapo saugesnė, tačiau žmonėms pasirodė kitaip. Liūdna, bet faktas.
Žinoma, būtų galima sakyti, kad šiandieninį palankų Lietuvos žmonių požiūrį į naujos Visagino AE statybą sąlygoja ne vien aklas nacionalizmas, bet ir racionalūs argumentai. Dažnai motyvuojama tuo, kad pastačius naują elektrinę Lietuvos žmonės galės įsigyti elektros energijos „pigiau“ nei kitų šalių gyventojai. Tačiau užmirštama, kad korporaciniame kapitalizme nacionaliniai interesai neegzistuoja. Puikus pavyzdys – „Mažeikių naftos“ korporacija, veikianti Lietuvos teritorijoje, tačiau benziną mums parduodanti netgi brangiau nei latviams ar lenkams.
Kitas „racionalus“ argumentas už Visagino AE pabrėžia, kad „mūsų“ elektrinė bus saugesnė, nes ją statys Vakarų korporacijos. Tačiau nuo 1951 m., kada JAV buvo paleista pirmoji eksperimentinė atominė jėgainė, avarijos jose vyko nuolat, ir ne tik sovietinio bloko šalyse. Prieš 1986 m. Černobylio avariją buvo ir 1979 m. JAV Trijų mylių salos (Three Mile Island) AE avarija, sustabdžiusi atominės energetikos plėtrą šioje šalyje trims dešimtmečiams. Be to, visai gali būti, kad Astravo AE statys ne Rusijos „Rosatom“, o kokia nors Vakarų korporacija. nacionalistinis Baltarusijos liaudies frontas (BLF), anksčiau griežtai pasisakęs prieš elektrinės statybą, radikaliai pakeitė poziciją ir šiandien agituoja už atominę jėgainę, jei ją statys vakariečiai.
Būtų galima ilgai nagrinėti visus „atominio trikampio“ aspektus, tačiau tai nieko neduotų, nes viešoji Lietuvos opinija greičiausiai taip ir liks grindžiama vieninteliu iracionaliu argumentu „Mūsų elektrinė gera, o svetimos – blogos“. Tą puikiai patvirtina aukščiausiuose valdžios sluoksniuose dominuojanti retorika. Buvęs „žaliasis“ V. Adamkus kritikuoja Baltarusijos planus Lietuvos pašonėje statyti atominę jėgainę, tačiau yra įsitikinęs, kad pačioje Lietuvos teritorijoje (net ne pašonėje) planuojama statyti Visagino AE yra būtina energetinės nepriklausomybės sąlyga.
O buvęs fizikas A. Kubilius eina dar toliau teigdamas, kad kaimyninės šalys, deklaruodamos savo AE statybos ketinimus, iš tikro jų nestatys, o tik sieks sukliudyti Visagino AE statybai: „Kai aš matau, kad pradedama jau organizuoti piketus ne tik reiškiant susirūpinimą dėl elektrinės Baltarusijoje ar Rusijoje, bet ir protestuojant prieš elektrinės statybą Visagine, man kartais atrodo, kad štai ko ir buvo siekiama tais planų statyti atominę elektrines Rusijoje ar Baltarusijoje skelbimais“.
Sunkiai paaiškinamo iracionalumo susiklosčiusioje padėtyje prideda ir ultradešiniųjų Lietuvos politikų pozicija. Paradoksas, tačiau prieš naujos Visagino AE statybos projektą, iš esmės paremtą grynai nacionalistiniais (nacionalinio saugumo ir energetinės nepriklausomybės) argumentais, pasisako du dešiniojo konservatorių sparno veikėjai – G. Songaila ir K. Uoka. Buvęs tautininkas G. Songaila aktyviai dalyvavo žaliųjų rengtose spaudos konferencijose, o buvęs nacionaldemokratas K. Uoka netgi prisijungė prie eitynių „Už ateitį be atomo“, nukreiptų ne tik prieš Baltarusijos ir Rusijos, bet ir prieš Lietuvos AE.
Taigi mūsų laukia įdomios, emocingos ir neprognozuojamos politinės batalijos. Anksčiau ar vėliau vis tiek išaiškės, kas slypi už „tautinės“ atominės energetikos projektų.
