Šiandien tarp daugelio kairiųjų girdisi kalbos, kad dabartinė ekonominė krizė – tai kapitalizmo pabaiga. Tokia diagnozė kol kas priešlaikinė (vėliau pamatysime, kodėl), bet iš principo teisinga. Reikalas tas, kad eilinį kartą apie save primena prigimtinė kapitalizmo sistemos yda: pelno normos mažėjimo tendencija. Ir šį kartą panašu, kad valdžią turintieji neras parankinių priemonių atitolinti neišvengiamą pabaigą.
Kaip veikia kapitalistinė įmonė? Iš pradžių buržua jau turi sukaupęs vadinamąjį „pradinį kapitalą”. Jis įgijo jį pradinio kaupimo etape. Tai yra tas pats pirmasis milijonas, apie kurio atsiradimo kelius nenorėjo publikai pasakoti Johnas Rockefelleris. Tai yra pinigai, kurie atsirasdavo kaip „amžiaus apiplėšimų”, nesudėtingų machinacijų ir banalaus banditizmo rezultatas. Mūsų šalyje 1990-aisiais juos „uždirbdavo” su lituokliais, lygintuvais ir kastetais.
Turėdamas šiuos pinigus, verslininkas investuoja juos į gamybos įrangą (pastovųjį kapitalą) ir darbo jėgą (samdomuosius darbuotojus, tai yra kintamąjį kapitalą). Darbininkai jo staklėmis pagamina produktą, kurio vertė nėra lygi pinigų sumai, išleistai atlyginimams ir staklių pirkimui. Jeigu būtų taip, kapitalistui nebūtų stimulo ko nors imtis. Dirbdamas proletaras pagamina perteklių – pridėtinę vertę. Kaip tik dėl to įmonė gauna pelną, kurį pasisavina kapitalistas. Kad ir kokias naudingas sąlygas darbdavys siūlytų darbuotojui, jis vis vien apvaginės proletarą atimdamas kapitalą, sukurtą jo darbu. Kitaip nėra prasmės išlaikyti įmonę. Dėl vadinamojoa pridėtinės vertės dėsnio kapitalistinė ekonomika auga, o kartu su ja didėja ir samdomojo darbo eksploatacijos mastai.
Tačiau kapitalistas rinkoje ne vienas. Jį persekioja konkurentai, tad siekdamas išsilaikyti paviršiuje, jis nuolat turi tobulinti įrengimus ir keisti juos našesniais. Jis svarsto taip. Nesvarbu, kad išleisiu daug pinigų naujoms staklėms, bet jos per valandą galės apdirbti dvylika detalių, tuo tarpu pasenusios mano konkurentų staklės – tik dešimt. Dėl to greičiau atsipirks pinigai, investuoti į staklių pirkimą, aš gaminsiu 20 procentų daugiau detalių ir greitai aplenksiu kitus. Tokia ideali schema, ją dažnai naudoja kapitalizmo apologetai, kad parodytų, kaip kapitalizmas „stumia į priekį techninį progresą”. Bet praktikoje išlaidos naujai technikai auga greičiau nei pelnas. Pelno norma (procentais išreikštas skirtumas tarp parduotų prekių ir investuotijų į gamybą) nenumaldomai mažėja, kol nepasiekia nulio.
Išeitis paprasta: kapitalistas ima mažinti darbininkų algą. Debeto ir kredito sumos vėl išsiskiria, jis vėl gauna pelną nežiūrint į kančias tų, kas savo darbu tą pelną sukuria. Bet štai problema: praėjus kuriam laikui fabrikantas pastebi, kad jo produkcija nebeturi paklausos. Jos tiesiog nėra kam pirkti, juk galutiniai vartotojai – tie patys proletarai, sudarantys absoliučią visuomenės daugumą, – vos suduria galą su galu. Ateina tai, ką Karlas Marksas pavadino perprodukcijos krize: sandėliai braška nuo gatavos produkcijos, jos reikia daugybei žmonių, bet šie neturi pinigų, kad ją nusipirktų.
Anarchistas Piotras Kropotkinas pataisė Marksą: teisingiau būtų tokią padėtį vadinti nepakankamo vartojimo, o ne perprodukcijos krize. Juk gaminamas kaip tik reikalingas prekių kiekis, tačiau jų negali įsigyti vartotojai. Paklausa yra milžiniška, bet gyventojai, deja, nemokūs. O jeigu taip, gamyba stabdoma, darbininkus išmeta į gatvę, jie praranda paskutines lėšas, bedarbių perkamoji galia artėja prie nulio, krizė gilėja.
Galima būtų išdalinti užsigulėjusias prekes nemokamai – juk jos vis vien kapitalistui neneša jokio pelno, o ir už jų sandėliavimą tenka mokėti. Bet tai prieštarauja rinkos dėsniams ir privatininkų interesams. Jeigu vartotojai gaus prekes nemokamai, jiems jau nebereiks jų pirkti. Todėl kapitalistui naudingiau paprasčiausiai sunaikinti didesnę produkcijos dalį, kad mažesniąją vis dėlto išpirktų už pasakiškai užkeltą kainą. Taip per Didžiają depresiją JAV daugybė žmonių mirė iš bado, o tuo pat metu jūroje skandino grūdų kupinas baržas, kad tik išlaikyti paklausą duonai. Daugybė žmonių kenčia, kapitalistui irgi negerai: vis mažėja pelnas.
Stebėdamas 1857-1858-ųjų pirmąją pasaulinę ekonominę krizę, Marxas skubėjo parašyti savo politekonominį darbą, manydamas, kad po šios krizės kapitalizmas žlugs ir jo darbas praras bet kokį aktualumą. Vis gi recesija greitai baigėsi, ir Marxas suprato, kad krizė yra tiesiog „suplanuota pasaulio pabaiga”, kuri kartosis be galo daug kartų. Vadinasi, tikėtis „automatiškos” kapitalizmo pabaigos neverta.
Po kurio laiko krizė baigiasi. Daugelis nusigyvena, o tie, kurie liko gyvi, atranda laisvų lėšų naujam kaupimui ir vystymuisi. Pramonė vėl įgauna apsukas, prasideda naujas „verslo ciklas”, bet tik iki tam tikro laiko. Kapitalizmo istoriją su jo užprogramuotais ciklais galima palyginti su žmogumi, kuris įsibėgėjęs rėžiasi į sieną, skaudžiai susitrenkia, trina užgautą vietą, atsitraukia atgal, vėl įsibėgėja – ir vėl smūgiuoja galva į sieną.
Nuolatinių kapitalizmo krizių dėsniai buvo atrasti tik antrojoje XIX amžiaus pusėje, bet praktikoje tokie apribojimai buvo žinomi jau kapitalizmo priešaušryje. Nepaisant to, sistema sėkmingai vystėsi išorinių, nekapitalistinių rinkų sąskaita. Iš pradžių sistema progresavo dėl sąveikos su feodalinėmis žemvaldžių ir valstiečių klasėmis. Kapitalistai „stūmė” jiems savo produkciją ir taip plėtė gamybą, tuo pat metu laikydami darbininkus pusbadžiu. Bėgant laikui kapitalistiniai santykiai skverbėsi ir į kaimą. Gamyba stambėjo, smulkūs savininkai nusigyveno ir papildė miestų darbo jėgos rinką. Labai greitai sistema prarijo kaimą ir jai prireikė kitų išorinių rinkų.
Tada kapitalistai atkreipė dėmesį į Azijos ir Afrikos teritorijas, iki pat šiol tebegyvenusias feodalinėje arba net pirmykštėje epochoje. Prasidėjo kolonializmo epocha. Išsivysčiusių Europos šalių kapitalas agresyviai „įsisavino” naujas rinkas, žemėlapyje atsirado didžiulės imperijos. Apart rinkų, kolonijos savo europietiškiems šeimininkams tarnauja ir gausiais savo žaliavų ištekliais. Tipiška kolonijiniais laikais nutiestų geležinkelių schema – vos viena šaka, jungianti iškasenų telkinį su uostu. Iš kolonijos išvežamos žaliavos, o atgal grįžta gatavi gaminiai.
Po kiekvienos krizės kapitalas vis labiau koncentravosi – vieni buržua nusigyvendavo, kiti perimdavo jų lėšas. Taip natūraliai vystantis labai greitai buvo galima pamiršti apie bet kokią laisvą konkurenciją, nes visišką rinkų kontrolę perėmė kelios milžiniškos monopolijos. Stambus monopolistinis kapitalas, savo ruožtu, vis glaudžiau suaugo su valstybiniu aparatu, aptarnaujančiu kelių šalies šeimininkų interesus.
Viena iš tokios padėties pasekmių – kapitalo išvežimas į kolonijas. „Tėvynėje” monopolistai, turintys milžiniškus resursus, jau nebegali jų efektyviai investuoti, kad garantuotų sau pakankamą pelno normą. Dūstanti nuo kapitalo pertekliaus Europa pradėjo juos vežti į kolonijas. Neišvystytoje vietinėje rinkoje kokio nors žvakių fabrikėlio statyba siūlė didžiulę pelno normą. Tuo tarpu Prancūzijoje ar Anglijoje su jų perpildytomis rinkomis tas fabrikėlis geriausiu atveju savininkui duos grašius, blogiausiu – bus sužlugdytas konkurentų. Būtent iš tų laikų, XIX amžiaus pabaigos, atėjo žodis „investitorius”. Mūsų valdžios taip lepinami „užsienio investitoriai” ir yra kapitalistai, ieškantys didelių pelnų atsilikusiose šalyse.
Be to, kapitalistams reikia kontroliuoti padėtį kolonijose, kad viskas nesibaigtų taip, kaip 1917 m. baigėsi kaip mūsų šalyje (Ukrainoje – vertėjo pastaba), kai stambi prancūzų, anglų, belgų buržuazija akimirksniu prarado visus savo kapitalus, investuotus į Donecko šachtas ir Krivbaso rūdynus. Kad garantuotų savo investicijų saugumą ir kolonijų mokumą, metropolijos siekia įvesti juose ekonominę ir politinę kontrolę. Visa tai kartu ir vadinama imperializmu.
Pakankamai greitai visos „niekieno” žemės buvo pasidalintos, ir Europos valstybės pradėjo ginkluotą kovą dėl kolonijų perdalijimo. Tos kovos kulminacija tapo Pirmasis (1914-1918) ir Antrasis (1939-1945) imperialistiniai karai.
Rosa Luxemburg, tyrinėdama imperializmą, padarė išvadą, kad kapitalistinė sistema negali egzistuoti be nekapitalistinės aplinkos. Globalaus kapitalizmo veržimasis į „neįsisavintas” teritorijas tesėsi visą XX šimtmetį. Paskutiniu galingu impulsu buvo TSRS griūtis. Būdama visiškai kapitalistinė valstybė, puikiai įsiliejusi į pasaulinę rinkos ekonomiką, Tarybų sąjunga ir jos satelitai visgi buvo uždari Vakarų kapitalui iki pat 1990-ųjų pradžios. Tų rinkų atvėrimas, atrodo, tapo paskutiniu impulsu, garantavusiu sistemos gyvavimą dar kuriam laikui. Juk iki to laiko jau buvo „atverta” Kinija, „įsisavinta” Lotynų Amerika, Pietryčių Azija ir Artimieji Rytai.
Beje, jau 1920-ųjų pabaigoje globalus kapitalizmas, atrodytų, priėjo savo logišką pabaigą. Kolonijų rinkos nebuvo įsisavinamos taip greitai, kaip norėtųsi, ir nespėjo kompensuoti nenumaldomo pelno normos mažėjimo metropolijose. Vartojimą ir ekonominį augimą teko stimuliuoti pučiant biržos ir finansinius burbulus.
Tas mechanizmas paprastas ir nedaug tepasikeitė iki šių dienų. Kokia nors rinka (sakysim, morkų) paskelbiama itin pelninga ir perspektyvia. Morkų kainos auga, spekuliantai į morkų industriją investuoja kapitalą, raudonojo šakniavaisio gamyba išgyvena nematytą bumą ir tempia paskui save visą ekonomiką. Morkų magnatų turtas auga kaip ant mielių, o pinigų daržovių bazės pirkimui iš savo pajamų sukrapšto netgi prastai apmokami darbininkai. Jie tikisi, kad teisinga investicija užtikrins jiems sočią senatvę. Bet tam tikru metu rinka prisipildo, investicijos į morkų verslą jau nebeatsiperka, pelno norma staigiai krinta. Spekuliacinis burbulas subliūkšta, ekonomika krinta į prarają, bankrotų banga išmeta bedarbius į gatvę (spekuliantus – irgi į tas pačias gatves, tik iš viršaus, per dangoraižių langus). Kapitalistai, laiku numatę kainų mažėjimą, gauna pasakiškus pelnus visuotinio nuskurdimo fone, o po kurio laiko gali pradėti vėl pūsti naują burbulą. Ekonomika vėl įsibėgėja, kad trenktųsi į sieną.
Tačiau biržos burbulo sprogimas 1929 metais pasaulio ekonomikai sudavė tokį stiprų smūgį, kad ji nepajėgė atsigauti tradicinėmis priemonėmis. Analitikai ir veikėjai atkakliai laukė „planuoto” rinkos atsigavimo, bet ekonominė depresija niekaip nenorėjo baigtis. Priešingai, ji tik plėtėsi, griaunančiai veikdama visą ekonomiką. Niekas neturėjo pakankamai kapitalo, kad rinkos priemonėmis pagaliau atgaivintų ekonomiką.
Į pagalbą atėjo priemonių kompleksas, vėliau pavadintas (ne visai pelnytai) keinsizmu – pagal britų ekonomisto Johno Maynardo Keyneso pavardę. Mintis išgelbėti kapitalizmą nuo neišvengiamos žūties yra ir geniali, ir paprasta. Valstybė administraciniais svertais privalo perskirstyti resursus, užtikrindama proletariatui tam tikrą pragyvenimo minimumą. Depresijos įkarštyje valstybė organizuoja plataus mąsto projektus, reikalaujančius didelio darbo jėgos kiekio. Bedarbiai gauna laisvas darbo vietas ir tinkamą atlyginimą, o tai užtikrina pakankamai stabilią paklausą kapitalistų produkcijai. Papildomas efektas – pastatyti milžiniški infrastruktūros objektai: dambos, autostrados, elektrinės. Bet to visai nebūtina. Keyneso žodžiais, pakanka, kad pusė darbininkų tiesiog kastų duobes, o antra pusė tuoj pat jas užkasinėtų.
Pirmą kartą istorijoje į proletariatą buvo pažiūrėta ne tik kaip neišsemiamą pigios darbo jėgos šaltinį, bet ir kaip į svarbų ekonominio augimo faktorių. Buržuazija buvo priversta pasidalinti su juo pinigais, ir dėl to ekonomika tikrai „išvairavo”, o visuomenėje susiformavo iki tol neregėta „vidurinė klasė” – stabili gyventojų dauguma su sąlyginai aukštomis pajamomis ir vartojimo lygiu. Proletarai, kurie anksčiau turėjo tik liūdnai pagarsėjusias grandines, įsigijo šaldytuvus ir televizorius bei prarado revoliucinius siekius. Atrodytų, kapitalizmui daugiau nebegalėjo grėsti nei ekonominės krizės, nei socialiniai sukrėtimai.
Bet pelno normos mažėjimo dėsnis pasirodė nenumaldomas. Didelės išlaidos atlyginimams ir socialinei pagalbai nuosekliai mažino pelno normą. 1970-aisiais ji nusmuko iki 4 % – ribos, žemiau kurios kapitalisto požiūriu nėra prasmės tęsti gamybą. Jau 1960-aisiais verslininkai, siekdami padidinti pelną, ėmė mažinti atlyginimus ir kelti kainas. Jų produkcijos paklausa nedelsdama smuko, gamyba ėmė trauktis, kainos kilo dar greičiau, kartu augo ir bedarbystė.
Keyneso modelis nesusidorojo su stagfliacija (kai vienu metu didėja ir kainos, ir bedarbystė), jis nenumatė tokio įvykių posūkio. Keinsizmas pasirodė esąs tik laikinas išsigelbėjimas, ir ekonomika vėl ėmė griūti. Be to, sistemą vėl ėmė siūbuoti socialiniai neramumai. Jaunimui 1968 m. jau nebekėlė įspūdžio namuose stovintys šaldytuvai, jis reikalavo demontuoti kapitalizmą. Įvertinusi padėties rimtumą, valdžia pasistengė pinigais užmėtyti darbininkų judėjimą, taip išardydama jo aljansą su revoliuciniais studentais. O ekonomikoje 1974-1975 metų krizė reiškė klasinio kompromiso pabaigą ir neoliberalizmo epochos pradžią. Buržuazija vėl pradėjo puolimą prieš darbininkų klasės teises – iki tam tikro lygio palaikydama savo tėvynės „vidurinio sluoksnio” gerbūvį.
Bet pati gamyba buvo masiškai išvežama užsienin, į trečio pasaulio šalis – ieškant pigios darbo jėgos ir aukštų pelno normų. Vakarų šalių gyventojams liko vartotojų, subsidijuojamų vietinių vyriausybių, vaidmuo, o pasauline gamintojų klase tapo Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos proletariatas, neturintis socialinių ir politinių teisių. Pelno norma toliau krito (1980-aisiais ji nukrito iki 2 %, dabar ji dar žemesnė), bet buvo santykinai nepastebima ir neskausminga dėl finansinių ir kreditinių burbulų.
Nusigyvenančios Vakarų šalių „vidurinės klasės” vartojimą pakankamame lygmenyje išlaikė pigus kreditas. Gyventojai gyveno skolon. JAV vyriausybė gyventojų gerbūvį užtikrino spausdindama dolerius ir iždo įsipareigojimus, tai yra gyvendama skolon ir neatsiskaitydama.
Suprantama, kad visa tai negalėjo tęstis amžinai. Galima tik paploti valdantiems sluoksniams, kurie taip ilgai ir sumaniai balansavo ant ribos, kad grėmėzdiška ir nestabili konstrukcija ėmė griūti tik 2007 metais subliūškus Amerikos nekilnojamojo turto burbului. Dabar viso pasaulio vyriausybės bando atgaivinti Keyneso ekonomikos valdymo metodus. Ar pavyks sėkmingai pritaikyti aštuoniasdešimties metų senumo patirtį – neaišku. Bet netgi jei ir taip, istorija parodė, kad ta sėkmė labai nestabili.
Rosos Luxemburg oponentai teigė, kad kapitalizmas gali vystytis ir be išorinių rinkų, pats būdamas visiškai uždara sistema. Pridėtinę vertę galima sukurti pasitelkus valstybę, kuri užtikrintų paklausą ir nukreiptų kapitalą į „juodasias skyles” – ginkluotę, karinį kompleksą ir kosminius tyrimus. „Karinis keinsizmas” – neatskiriamas išsivysčiusios ekonomikos elementas, jis buvo būdingas ir JAV, ir TSRS. Karines rinkas sunku prisotinti, jos visada sugers perteklinius pajėgumus.
Be to, kapitalistai gali kurti paklausą vieni kitiems. Būtent taip veikia, pavyzdžiui, japonų kapitalizmas. Vartojimas laikomas žemame lygyje, koncentruojamasi į gamybos priemonių gamybą, o jas kapitalistai parduoda vieni kitiems. Turint tokias atokvėpio minutes, galima nepergyventi dėl „kapitalizmo senėjimo” – pastoviojo kapitalo apimtys įgauna tokius milžiniškus mastus, kad sudaro vis daugiau ir daugiau kliūčių naujoms gamybinėms investicijoms. Viskas būtų puiku, jei ne reiškinys, žinomas kaip „augimo ribos”.
Nuolatinis ekonomikos augimas yra tai, be ko kapitalizmas negali išsiversti. Normaliam sistemos funkcionavimui būtinas 2,5-3% ekonomikos prieaugis. Jeigu 1750-aisiais, pagal amerikiečių geografo Davido Harvey skaičiavimus, visa kapitalistinė ekonomika buvo lygi 135 milijardams JAV dolerių, tai 1950-aisiais ji buvo lygi 4 trilijonams, 2000-aisiais – 40 trilijonų, o 2010-aisiais pasieks 100 trilijonų JAV dolerių. Lygiagrečiai geometrine progresija didėja ir visi kiti parametrai.
Esant tokiems augimo tempams, 2030 metais kapitalistinei ekonomikai reikės 3 trilijonų darbo vietų (tai yra 444 šiandieninuų Žemės planetų, įskaitant kūdikius ir senelius). Ne mažiau grėsmingais tempais auga ir kapitalistinės ekonomikos poreikiai gamtiniams ištekliams – ne tik iškasenoms, bet ir, pavyzdžiui, vandeniui. Be to, vis didės „nuotekų” – kapitalistinės gamybos atliekų utilizavimo – apimtis. Visiškai pildosi dar 1972 m. atliktos mokslininkų prognozės, o tai reiškia, kad jau po kelių dešimtmečių kapitalizmas prieis aklavietę.
Nekreipiant dėmesio į tokios nenumaldomą lemtį, antikapitalistinis judėjimas neturėtų nusiraminti dėl XIX amžiaus pabaigos ekonomistų, apsiginklavusių „geležiniais marksizmo istoriniais dėsniais”, prognozių, apsirūpinti kukurūzų dribsniais ir ramiai laukti naujos epochos. Juk nuo jų priklauso, kokia bus nenumaldoma kapitalizmo griūtis. Ar tai bus švelnus perėjimas į poreikių užtikrinimo ir visapusiško žmogaus vystymosi ekonomiką, ar pasaulinė nematyto masto socialinė, ekologinė ir humanitarinė katastrofa?
Kol kas pasaulis visu greičiu aklai lekia prie skardžio, už kurio mūsų laukia griūtis visko, kas mus supa, totalus sulaukėjimas ir postkapitalistiniai peizažai iš kompiuterinio žaidimo „Fallout”. Bet mūsų kartos jėgomis galima sustabdyti tą judėjimą ir sąmoningai pereiti į stabilią, sočią, nuobodoką, racionalią libertarinio komunizmo visuomenę.
Iš http://livasprava.info vertė E.B.
