Dažnai skaitant „anarchija.lt“ susidaro įspūdis, kad anarchizmas priklauso išskirtinai ateistams, agnostikams ir bet kokios religijos niekintojams. Ypač tai matyti dabar, kai ne tik ateistinė žiniasklaida, bet visa pasaulio spauda mėgaujasi skandalais Vatikane. Gali pasirodyti, kad tikinčiam žmogui po raudonai juoda vėliava vietos nėra, kad reikia pasirinkti – anarchizmas arba tikėjimas, kad tarp anarchizmo ir religijos tvyro bedugnė.
Esu praktikuojantis krikščionis ir nemanau, kad tarp anarchizmo ir krikščionybės idėjų nėra bendrų taškų. Pirmiausiai – tai pats Jėzus Kristus, kurį imperinė Bažnyčia pavertė nuolankumo iki mirties simboliu, amžinuoju nukryžiuotuoju. Bet prisiminkime, kad moralės genealogija atsiranda ne iš paties Kristaus veiklos, o iš siekusios dominuoti Viduramžių Bažnyčios. Tai pripažįsta ir pats Nietzsche.
Kaip sako britų krikščionis marksistas Terry‘is Eagletonas, Jėzus buvo daug radikalesnis už didelę dalį šiuolaikinių netikinčių kairiųjų. Tai liudija Jėzaus veikla – jo Šėtono siūlytosios pasaulinės valdžios atmetimas, prekeivių išvarymas iš šventyklos ir daug kitų istorijų, aprašytų tiek Naujajame Testamente, tiek Biblijai nepriklausančiuose tekstuose. Vien ko vertas pasakymas „Mano karalystė – ne iš šio pasaulio“ ir Kalno pamokslas, įkvėpęs ne vieną radikalių krikščionių bendruomenę. Be to, „Apaštalų laiškuose“ kalbama apie pirmųjų krikščionių bendruomenes – tikras komunas, kuriose klestėjo kolektyvinė nuosavybė.
Ieškant ryšio tarp krikščionių bažnyčios ir šiuolaikinių socialinių judėjimų, praverčia šv. Augustino citata iš jo knygos „Apie Dievo valstybę“, parašytos Romos imperijai patiriant nuosmukį ir suirutę: „Kol šis Dangiškasis miestas it piligrimas keliauja po žemę, jis kviečia žmones ir taip suburia visomis kalbomis kalbančių prašalaičių bendruomenę.“
Prieš dešimt metų ši citata buvo panaudota kitame kontekste, garsiajame Michaelo Hardto ir Antonio Negri veikale „Imperija“. Apie Augustino laikų Romos imperiją ir pasipriešinimą jai šioje knygoje kalbama taip „Imperija buvo suvokiama kaip „laiko pilnatvė“, vienijanti visą pažįstamą civilizaciją, bet jos pilnatvėje jai metė iššūkį visai kitokia etinė ir ontologinė ašis. Būtent šią ontologinę ašį, aktyvųjį krikščionybės elementą ateistai ir agnostikai yra linkę “nurašyti” ir pamiršti, jie nori Jėzaus gyvenimą matyti tik kaip „pralaimėjimą” ant kryžiaus, kaip mirtį. Kalbėdami tik apie mirtį, mirtimi užsikrečia ir patys ateistai, skandindami mus Nietzsche’s sunkio dvasioje. Būdamas krikščionis anarchistas, vietoj mirties turiu matyti gyvenimą, jį mylėti ir jį įtvirtinti (affirm).
Grįžkime prie socialinių judėjimų. Viduramžiais po visą Europą migravę įvairiausių erezijų atstovai skelbė greitai ateisiančią pasaulio pabaigą, neigė Bažnyčios tarpininkavimą tarp jų ir Dievo, smerkė karą, atmetė santuoką dėl vaikų, beje, tuose judėjimuose moterys buvo lygios vyrams, o neretai ir pirmaudavo. Taip šie judėjimai sukūrė visiškai kitokią ontologinę ašį nei dominuojanti Viduramžių katalikų bažnyčia, ne tik suvaržiusi žmogaus kūną savaisiais penitencialais, bet ir prekiaujanti indulgencijomis, kariaujanti grobikiškus karus.
Erezijos tapo didžiule grėsme Bažnyčios autoritetui. Nuo jų prasidėjo Renesansas, išsilaisvinimo nuo dirbtinių judėjimo, mąstymo ir moralės suvaržymų, žmonių ir jų masių galios pajutimo ir troškimų įgyvendinimo utopiniuose projektuose metas. Vėliau erezijomis pasekė anabaptistai ir įvairios nedogmatiškos krikščionių bendruomenės, kurių gausu iki šiol. Štai anabaptistai laiko save svetimšaliais ir piligrimais šiame pasaulyje, atmeta bet kokį tikėjimo ir pilietybės suplakimą. Bažnyčia, kurią jie liudijo ir už kurią mirė, rėmėsi vien tik Kristumi ir nepripažino jokių valstybės apribojimų. Vienas iš pirmųjų anabaptistų, čekas Petras Chelčickis, sakė: „Žmogui, kuris paklūsta Dievui, nereikalinga jokia kita valdžia”. Ši mintis – tai tikra laisvo krikščionio, krikščionio anarchisto programa.
Šiais laikais, žinoma, turime prisiminti išlaisvinimo teologiją, kuri parodė, kad Bažnyčia ir socialiniai judėjimai turi daug ką bendro – tai, žinoma, nemalonu pripažinti tiek ateistams, tiek bažnytinės hierarchijos apologetams. Be to, radikalios anarchistės gali prisiminti Katalikių darbininkių moterų sąjungą ir jos charizmatišką vadovę Dorothy Day, suderinusią krikščionybę ir anarchizmą.
Šiandien yra daug skirtingų požiūrių į tai, kaip krikščionys turėtų įsijungti ir dalyvauti socialiniuose judėjimuose. Vieni kalba apie moralinio angažavimosi, prisijungimo prie kenčiančiųjų ir vargstančiųjų, poreikį, kiti mano, kad reikia kvestionuoti tiek dvasinius, tiek pasaulietinius autoritetus. Aš manau, kad krikščionybėje galima matyti tiek socialinių judėjimų, tiek kovos už socialinį teisingumą daigus. Tikiu, kad šiandien krikščionybė gali prisidėti prie socialinių judėjimų, gali – jei tik nori ir sugeba - kalbėti kenčiančiųjų išnaudojimą ir priespaudą vardu. Ji gali tapti prieglauda ir stiprybe kovojant prieš spektaklio, arba, Ekleziasto žodžiais tariant, tuštybių tuštybės užvaldytą pasaulį,
Kita vertus, šią kovą turime atskirti nuo tam tikrų bažnytinės valdžios aparato represijų: šiandien vykstanti kova tarp krikščioniškų ir liberalių vertybių leidžia klestėti reakcingiems diskursams tiek Bažnyčios, tiek ateistų stovyklose. Būdamas krikščionis, esu ir gyvas žmogus, o jei esu gyvas, galiu aktyviai konstruoti ir dekonstruoti savo vertybes, nelikti sustabarėjusių dogmų garbintoju, man tai nėra uždrausta.
Socialinio teisingumo siekimas, aktyvizmas, bendruomeniškumas, džiaugsmas – vertybės, kurias atskiruose socialiniuose judėjimuose brandino radikalūs krikščionys, yra artimos ir anarchistams. Taigi, ir prieš krikščionybę nusiteikusiems aktyvistams reikėtų ne puoselėti pasenusius prietarus, bet pripažinti, kad krikčionybė – ne vien juoda inkvizicijos ranka, bet ir tikinčio žmogaus sukilimas prieš pasenusį pasaulį, ne vien Imperija, bet ir veiksminga alternatyva jai.
2010 04 27
