Utopija mirė! Tegyvuoja tragedija! Net sudėjus į krūvą visus utopistus – nuo Thomo More‘o iki Aldouso Huxley negautume tokio apgailėtino vaizdo, kaip naujas – šiandieninis – pasaulis. Puikus, ką čia puikus, – idealus pavyzdys yra trys atominiai monstrai, rezgami tikrąją to žodžio prasme Lietuvos teritorijoje: nuo jų katastrofų nukentėtų ne Rusija ar Baltarusija, bet Lietuva.
Lietuva išnyktų nuo vieno iš trijų – Kaliningrado-Visagino-Astravo AE – reaktorių sprogimo. Išnyktų kartą ir visiems laikams. Išnyktų labai tragiškai ir žiauriai: lėtai merdėtų nuo radioaktyvių pagirių ir niekada neišsiblaivytų. Pasaulis šalintųsi Lietuvos, kaip dabar šalinamasi bet kokios minties apie Černobylio AE katastrofą.
Trumpas ekskursas į praeitį. 1986 m. balandžio 26-ąją Černobylio AE trečiasis reaktorius sprogsta dėl niekam iki šiol nesuprantamų priežasčių (nesivelsiu į diskusiją kodėl – atominė energetika visada yra pasmerkta katastrofai). Kaip teigiama dokumentiniame filme apie Černobylio tragediją „Sekundė iki katastrofos“, branduolinė energetika turėjo tapti pigios ir nesibaigiančios Sovietų Sąjungos elektros energijos šaltiniu. O Černobylis buvo tiesiog pavyzdinis SSRS mokslo triumfas – pažangiausia ir galingiausia AE visoje sąjungoje.
Kaip ir visos utopijos, taip ir ši galiausiai sprogo. Sprogo visomis prasmėmis – tiek ideologine, tiek fiziologine: būtent ši katastrofa, kaip teigia to paties filmo kūrėjai, sugriovė mitą apie nenugalimą ir labai galingą Sovietų Sąjungą ir buvo tikroji jos griuvimo priežastis; nuo jos tiesiogiai nukentėjo tiek žmonių, kad pasverti katastrofą nesunku ir empiriškai.
Juokingiausia, o gal graudžiausia, kad panašių avarijų visame pasaulyje jau būta tiek daug, kad jas visas sunku būtų aprašyti ir storiausioje knygoje – ir toli gražu ne vien Sovietų Sąjungoje. Nuo atominių elektrinių nelaimių daug dažniau kentėjo vakarietiškas pasaulis. Vien JAV galima suskaičiuoti kelias dešimtis tokių katastrofų (apie kurias žinoma, o kiek dar nežinoma?).
Taigi mitas, kad atominė energetika yra saugi, atrodo, turėjo amžiams ištirpti kartu su amžiams neištirpsiančiu Černobylio radioaktyvumu. Bet taip neatsitiko. Ir tam yra daug logiškų ir svarių priežasčių. Apgailėtiname naujame pasaulyje atominė energetika iš naujo reabilituojama tų pačių mito apie saugią atominę energetiką kūrėjų, kurie ir sukūrė Černobylio katastrofą. Tai dėsninga – šio žanro specialistai nieko daugiau ir nesugeba, todėl vėl grįžta prie to, nuo ko pradėjo, – grįžta, kurdami dar didesnę, dar galingesnę ir dar žiauresnę tragediją.
Reversija šiuo atveju yra ne tiek neišvengiamas prigimties padarinys, kiek logiška įvykių slinktis, kurį žymi, kaip gražiai pasaulio istorija kartoja savo klaidas. Laimi, žinoma, istoricizmas, nes jo pagrindas visuomet buvo vienas ir tas pats – tai bekompromisis žmogiškas cinizmas.
Kas sukūrė Černobylį? Autoritarų idiotizmas. Kas kuria Kaliningrado-Visagino-Astravo fenomeną? Taip pat autoritariniai režimai.
D. Grybauskaitė ir A. Kubilius – tai ne laisvos šalies politikai, o mažų mažiausiai demokratiją griaunantys veikėjai. Prezidentė gyva tik sovietinio lygio propaganda, premjeras – tik prezidentės reitingų dėka. Sudėjus į krūvą gauname nesąmonę, kuri vadinama svarbiausiais Lietuvos asmenimis. Manote, kad jiems rūpi Lietuva? Tai kam jie stato naują AE? Atsakymas paprastas: nes jiems į jus visus nusispjaut! Būkime ištikimi kaimynų sekėjai ir patys pasistatykime bent vieną paminklą tautos išnykimo proga.
V. Putino ir A. Lukašenkos porelė – tai pažangios ir vis stiprėjančios tironijos pavyzdys. Du broliai bendraminčiai, tą patį šešėlį regintys pamišėliai, visiškai iracionalūs lunatikai, ir tuo pačiu – patys pragmatiškiausi politikai, puikūs verslininkai ir mažiau puikūs šou meno atstovai. Abu jie – iš praeities. Iš tolimųjų viduramžių atėję vergvaldžiai, kurie savo tautas regi kaip avių bandą, nes tiki, kad be jų šios tiesiog pražūtų, nors, deja, yra atvirkščiai. Su beribiu cinizmu abu imasi dviejų atominių elektrinių statybos prie Lietuvos sienos. Abu nori įvaryti daug baimės laisvai tautai ir parodyti, kad nors pasaulis ir pasikeitė, kaip teigė B. Obama, bet jo dėsniai išliko tie patys – valia galiai. Suvokimo srityje turime dvi problemas – šitais klounais tiki tik Stalino gerbėjai. Vietoj baimės laisvose sielose jie pasėja vien neapykantą ir pasišlykštėjimą totalitarizmu.
2010 m. balandžio 26 d. demonstracija Vilniuje
Bet, o tai yra daug svarbiau už akivaizdžių ir aiškių dalykų įvardijimą, kyla elementarus klausimas – kodėl, po velnių, tokia recepsija nesulaukia jokios Vakarų visuomenės ir pačių lietuvių reakcijos? Kodėl VISAS pasaulis nemato, kaip brandinama nauja ir labai galinga atominė katastrofa?
Kas tai – amnezija ar hedonistiškas abejingumas Trečiojo pasaulio šalims? Nei viena, nei kita. Tai logiškas žingsnis – tokios šalys kaip Lietuva anksčiau ar vėliau turėjo tapti atominių jėgainių dykumomis. Prie Lietuvos sienos greitai reikėtų kabinti užrašą: „Sveiki atvykę į netikrovės dykumą“. Tai yra į vietą, kuri įjungus tris AE akimirksniu virstų netikrove jau vien dėl to, kad bet kurią akimirką galėtų išnykti. Tikrovė taptų savo pačios įkaite – viena tikrovė yra faktas, kad egzistuoji, kita tikrovė – faktas, kad tu bet kurią akimirką gali žūti: bet tikriausia yra tai, kad nebelieka jokio pagrindo ir visa, ką galima realiai įvardyti, pakimba ties „galimybės nebūti“ laužu.
Visas Baltijos regionas tampa teroristų minų lauku. Logiška – gyvename terorizmo amžiuje. Tad kodėl gi tik atskiros vietos turėtų tapti teroristų taikiniu, jei galima užminuoti ištisas valstybes? Ypač tas, kurios neturi politinės galios priešintis.
Mūsų tikrovė jau tapo politinių žaidimų aikštele. Mes visi jau esame įtraukti į mirtininkų sąrašus ir paskelbi personomis, į kurias visiems nusispjauti.
A. Merkel – kaip apgailėtino naujo pasaulio politinis simbolis – pragmatizmu ir tik pragmatizmu gyva vokiečių kalė pirmoji prakalbo apie tai, kad atominių elektrinių statyba nėra tokia bloga, kaip apie ją galvota anksčiau. Ji pirmoji įvardijo faktą, kuris mus visus ir įkalino AE raizgalynėje: energetika suka ekonomiką, todėl joks žmogus negali jos sustabdyti. Blogiausia žinia yra ta, kad tai tiesa.
Prancūzų filosofas L. Ferry jau seniai padarė vieną genialią, tik, deja, dažniausiai slepiamą mintį – kol pasaulis nesupras, kad ekonomikos pažanga tėra dvasios atžanga, tol mes žudysime save gamindami vis daugiau ir daugiau šlamšto. Kitaip sakant, jau K. Marxo terminais „milžiniška prekių sankaupa“ taps mūsų kasdienybe, tačiau mes vis tiek ją didinsime. Kaip teigia L. Ferry, pasaulis negali sustoti, nes nėra jokios alternatyvos tam, kas vyksta. Tai yra tam, kad kiekvieną sezoną būtų nauja mada, kuri verstų vartoti ir jausti frustraciją bei didintų vergų darbą. Žaidimas juokingas, bet jį žaidžia visi ir suka turbiną, kuri galiausiai sprogs.
AE statyba nėra transgresija, kaip būtų galima įsivaizduoti turint bent kruopelę proto. Tai, kas daro vokiečius laisvus, mus įkalina ir pasmerkia radiacijai: „Darbas daro laisvus“ (J. Goebelso propagandos šūkis). Nedaug tepasistūmėjo arijų rasė, jeigu prisiminsime du pasaulinius karus. Kita vertus, šalis, gyvenanti totalaus pragmatizmo sąlygomis, visuomet galvoja apie tai, kaip kuo daugiau užvaldyti ir nulemti. Neatsitiktinai Vokietija yra viena iš glaudžiausiai su Rytais sanguliaujančių valstybių – net žurnalistų įvardijama kaip Vakarų prostitutė Nr. 1.
Nafta greitai baigsis. Jos atsargų vis mažiau ir mažiau. Artimuosiuose rytuose greitai bus pereita nuo naftos prie heroino gavybos. Rusija taps esmine pasaulio supervalstybe. Būtent todėl jau dabar pasaulio lyderiai – nuo B. Obamos iki A. Merkel – daro viską, kad tik įtiktų šios mitinės valstybės vadovams. Jie žino, kad be jų taptų neįmanoma ekonominė pažanga.
Todėl bus statoma dar ne viena AE. Užminuota ne viena netrikrovės dykuma. Radiacijai bus pasmerktas ne vienas regionas. Ir nesitikėkite, kad apie tai rašys žiniasklaida, nesitikėkite, jog kas nors prisimins Černobylį. Kodėl? Todėl, kad kol nebus surasta alternatyva kapitalizmui ir jo beatodairiškos turbinos sukimuisi, pasaulis negalvos nei apie žmones, nei apie gamtą, nei apie save.
Tobulas kapitalizmo epochos gyventojas yra tas, kuris niekam neturi laiko, kuris visuomet dirba ir atlieka kokią nors svarbią misiją, nesvarbu kur – kokiame nors debiliškame holdinge, bukapročių pilnoje politikoje ar nekenksmingame morkų augime. Svarbu, kad neliktų laiko susimąstyti – o kam to reikia? Svarbu, kad „darbas tave išlaisvintų“ nuo bet kokio mąstymo apie tai, ką, po velnių, veiki šioje žemėje.
Tokioje epochoje, kurioje gyvename, atominė energetika, kaip ir kekšiška politika, yra neišvengiama. Nes svarbi tampa ne gyvybė, ne gamta, ne pasaulis – svarbu yra vien tai, kiek daug šūdo gali sukaupti sau ir ateities kartoms.
Būtent tai ir daro visas apgailėtinas naujas pasaulis, negalvodamas nei apie pasekmes, nei apie ateitį, nes yra per daug užsiėmęs gamybos apsukų didinimu ir laisvės siekiu, suvokiant ją kaip „galią valiai“ – tai yra iliuziją, kad svarbus tampi tik tada, kai visą save išnaudoji penkmečiu į priekį. Kai tampi nemąstančiu kapitalizmo sraigteliu. Apgailėtino naujo pasaulio piliečiu.
