Kartais mane persekioja naktiniai košmarai. Esu bombarduojamos pabėgėlių stovyklos viduryje, galbūt Konge arba kurioje nors kitoje nelaimingoje šalyje, kuri lieka žiniasklaidos interesų periferijoje. Aplink laksto vaikai išsipūtusiais pilvais, aiškiai bylojančiais apie neprivalgymą. Daugelio stovyklos moterų pilvai irgi išsipūtę, bet ne dėl meilės aktų, o dėl pastaraisiais mėnesiais patirtos prievartos. Iš viršaus, nuo kalvų šaudo, ir jokios JTO pajėgos nepajėgia to sustabdyti.

Kartais prabundu, ir sapnai išsisklaido. Bandau juos nuslopinti, išguiti iš pasąmonės, bet kartais jie lieka su manimi visai dienai. Dažnai tai visai ne sapnai, o įprasta realybė. Aš iš tikro esu kokioje nors Kibati vietovėje ir matau desperatiškus vaikų žvilgsnius, nusivylusias, raudonas, sutinusias moterų akis ir automatų vamzdžius. Horizonte mirksi pabūklų ugnies blyksniai, iš krūmų girdėti salvės. O vietoj pagalvės spaudžiu savo profesionalaus „Nikon” objektyvą arba tušinuką metaliniu antgaliu.

Tai, ką rašau ir fotografuoju, dažnai pasirodo laikraščių ir žurnalų puslapiuose. Kartais viena ar dvi nuotraukos atsiduria ant muziejų ar galerijų sienų. Bet jos ten atsiduria per nuolatinę kovą stengiantis įtikinti leidėjus, platintojus ar kuratorius priimti tas realybės akimirkas, kad parodytų jas plačiajai visuomenei.

Drąsių žurnalistų ir ryžtingų leidėjų era turbūt baigėsi. Reporteriai, nušvietę Vietnamo karą ir aktyviai prisidėję prie jo nutraukimo, pamažu sensta. Jie rašo atsiminimus ir leidžia knygas, bet vargu ar nušviečia šiuolaikinius konfliktus. Yra, žinoma, bebaimių ir ryžtingų žmonių, pavyzdžiui, Keithas Harmonas Snow ar Johnas Pilgeris, bet jie greičiau išimtis nei taisyklė.

O drąsūs, kitokį požiūrį išreiškiantys balsai dabar net reikalingesni nei kada nors anksčiau. Šiuolaikinė žiniasklaida pateko beveik visiškon korporacijų kontrolėn, visi stambiausi leidiniai aptarnauja ekonominį isteblišmentą ir kieno nors politinius interesus. Ir kuo labiau jie į tai įsitraukia, tuo garsiau kalba apie spaudos laisvės, objektyvumo ir pranešimų nešališkumo poreikį. Visur, tik ne pas save namuose.

Dauguma anglakalbių žiniasklaidos priemonių patiria beprecedentį spaudimą, kai joms tenka informuoti, pavyzdžiui, apie Vakarų politikos žiaurumus Afrikos šalyse, esančiose piečiau Sacharos, arba Indonezijos vykdomą genocidą Vakarų Papua (dvi pasaulio vietos, kur tarptautinės kasybos korporacijos eksploatuoja turtingus gamtos išteklius).

Elitiniai JAV, Didžiosios Britanijos ir Australijos žiniasklaidos leidiniai intensyvina savo atakas prieš alternatyvius požiūrius, ateinančius iš Pekino (KLR), Karakaso arba Havanos. Kuo tvirčiau rinkos fundamentalistai kabinasi į valdžią, tuo daugiau prieš Chavezą ir Kiniją nukreiptos retorikos sklinda vakarietiškai žiniasklaidos kanalais, kurių propaganda dabar prasiskverbia į visus pasaulio kampelius.

Aš augau Čekoslovakijoje. Nors nepamenu sovietų tankų, važinėjančių Prahos gatvėmis, nes 1968-aisiais buvau mažas vaikas, bet gerai pamenu pasekmes: visuotinį kolaboravimą, melą ir cinizmą, visa tai pavadinus „normalizacijos procesu”.

Dabar gi mane, natūralizuotą JAV pilietį, šokiruoja netgi ne tai, kad viskas, apie ką rašau, iš tikro vyksta, o tas abejingumas, kuris lydi tuos siaubingus įvykius. Bet labiausiai baisiuosi, kad dauguma vadinamojo „pirmojo pasaulio” gyventojų iš tikro tiki visu tuo, ką jiems pateikia laikraščiai ir televizorių ekranai. Melas ir vienpusis nušvietimas pasidarė tokie akivaizdūs, kad paprasčiausiai ignoruojami. Bet jie egzistuoja! Aprašydamas Vakarų valdovų žodyną, Arundhati Roy rašė: „Na, dabar mes žinome, kad kiaulės yra arkliai, mergaitės yra berniukai, o karas yra taika.” Ir mes sutinkame, kad būtent taip ir yra.

JAV ir Didžiojoje Britanijoje informacija kontroliuojama kruopščiau nei tai buvo daroma Čekoslovakijoje, Vengrijoje ar Lenkijoje 1980-aisiais. Čia nėra „tiesos alkio”, niekam nereikia alternatyvaus požiūrio, kieviename pamflete trupinančio režimą ir politinę knygų bei filmų dvikalbystę. Sidnėjuje, Niujorke ar Londone nėra intelektualinio alkio, koks buvo juntamas Prahoje, Budapešte ar Varšuvoje. Rašytojai ir žurnalistai Vakaruose nerašo „tarp eilučių”, o skaitytojai neieško paslėptų pranešimų.

Du neatskiriami dalykai: propaganda ir alternatyvių požiūrių stoka. Atrodo, mes pamiršome kaip keliami klausimai. Atrodo, kad mes sutinkame su manipuliacijomis dabartimi ir istorija. Dar daugiau, mes pasisakome prieš tuos, kurie toliau gina sveiką protą, akivaizdžią tiesą, atmetamą laisvės, demokratijos ir objektyvumo vardan (didūs žodžiai, kuriuos valkiojo taip dažnai, kad jie prarado prasmę). Ar Vakaruose neprasidėjo era, kai į disidentą rodome pirštu ir virstame skundikais bei kolaborantais? Istorijoje buvo daug tokių laikotarpių. Neseniai, visiškai neseniai!

Tuo tarpu mūsų intelektualai dirba valdžiai. Už jų pastangas dosniai atsilyginama, kai tuo pat metu didesnė pasaulio dalis badauja ir skęsta kraujyje. Tų, kas žino ar turėtų žinoti, kolaboravimas ir tyla tapo neatskiriama mūsų pasaulio dalimi.

Politiškai korektiška kalba įsitvirtina daugelio mūsų mastytojų raštuose, kalbose ir net sąmonėje. Apsaugok dieve, negi mūsų mąstytojai gali kada nors įžeisti neturtingų šalių gyventojus (juk pastarieji patys skerdžia vienas kitą, o mes jų visai „neįžeidinėjam”, ypač jų kiaurai korumpuotų politinių ir religinių lyderių, tarnaujančių vakarietiškų tarptautinių korporacijų interesams).

Prisipažįstame sažiningai, kad pas mus egzistuoja aiškiai nubrėžtos ribos, apie ką galima diskutuoti televizijoje bei spaudos puslapiuose. Kiekvienas, keičiantis dešiniųjų ir isteblišmento nustatytas „politkorektiškumo” ribas, yra tik išjuokiamas. Tai, kas tinka isteblišmentui, nulemia ir feodalinių diktatūrų formas tolimose šalyse (tol, kol tos diktatūros tarnauja valdančiųjų interesams) tampančias vienos ar kitos kontroliuojamos šalies kultūros dalimi. Jeigu Vakarų geopolitiniams interesams tampa naudinga religija (suprask, jei religija padeda mums žudyti progresyvius kairiųjų pažiūrų lyderius ir jų sekėjus), Vakarai tučtuojau deklaruoja pagarbą tai religijai, netgi teikia jai visokeriopą paramą. Didžioji Britanija rėmė vahabizmą Artimuosiuose Rytuose, kol laikė jį lygios visuomenės ir teisingo gamtinių resursų panaudojimo siekių slopinimo priemone.

Kol mes užsiėmę kaltinimais Kubai dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo (dėl kelių dešimčių kalėjime atsidūrusių žmonių, kurie galbūt būtų apkaltinti terorizmu ir Vakaruose, nes atvirai kėlė tikslą nuversti konstitucinę santvarką ir vyriausybę), Kinijai dėl Tibeto (visais įmanomais būdais šlovindami buvusius religinius feodalus, nes Kinijos kritika yra pagrindinis mūsų užsienio politikos tikslas), milijonai mūsų geopolitinių interesų aukų pūva Konge (KDR) ir kitose piečiau Sacharos esančiose Afrikos šalyse, Vakarų Papua, Artimuosiuose Rytuose – visur.

Mūsų žmogaus teisių pažeidinėjimo faktų sąrašas toks siaubingas (jeigu žmonėmis laikome visų šalių gyventojus ir visų žmonių – vyrų, moterų, vaikų – teisių pažeidinėjimus Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Artimuosiuose Rytuose, Okeanijoje ar Azijoje laikome tokiais pat nepriimtinais, kaip ir Londone, Niujorke ar Melburne), kad sunku patikėti, jog mūsų piliečiai iki šiol suteikia Vakarų valstybėms moralinę teisę ką nors teisti.

Šaltajam karui pasibaigus mūsų propaganda (užsiimanti progresyvių kairiųjų judėjimų naikinimu) išdrįso lyginti Sovietų sąjungą su nacistine Vokietija (tą pačią Sovietų sąjungą, kurią Vakarai norėjo atiduoti nacistinei Vokietijai ir kuri paaukojo daugiau nei 20 milijonų gyvybių, kad išgelbėtų pasaulį nuo fašizmo). Bet ta propaganda nutyli, kad pirmąsias koncentracijos stovyklas pastatė ne rusai, o Britanijos imperija Afrikoje, kad sovietinis Gulagas neprilygsta Europos valstybių terorui, kurį tarpukariu jos sėjo savo kolonijose.

 

Propaganda taip įsismelkusi į amerikiečių ir europiečių samonę, kad jokios diskusijos tuo klausimu paprasčiausiai nekyla – jos atrodo nereikalingos arba netoleruotinos. Sovietinė revoliucija ir Gulagas yra pasitelkiami siekiant įrodyti, kad socialistinė sistema išvis neįmanoma (netgi jei Stalinas ir buvo tikras paranojikas, tai nepaneigia Vakarų suokalbio nukreipti nacistus į Rytus, kuriuo Prancūzija ir Britanija 1938-ųjų Miuncheno konferencijoje paaukojo Čekoslovakiją), tuo tarpu Vakarų Afrikoje vykdyto genocido (valdant karaliui Leopoldui I-ajam Belgija išžudė dešimtys milijonų Kongo gyventojų) aktai nelaikomi įrodymu, kad Vakarų monarchijos ir rinkos fundamentalizmas kelia pavojų žmonijai dėl visame pasaulyje nužudytų šimtų milijonų žmonių .

Žinoma, visa tai dėl pinigų ir europiečių godumo – prieš šimtą metų dėl žaliavų (kaučiuko) buvo nužudyti dešimtys milijonų Kongo gyventojų. Tokie pat ir šiandienos žudynių motyvai, tik nusikaltimus dabar vykdo vietinės ginkluotos formuotės, kaimyninės proamerikietiškos Ruandos kariuomenė ir samdiniai. Tokios pat prievartos priežastys ir Vakarų Papua, tik žudo ten Indonezijos kariuomenė, korumpuoto Džakartos elito ir Vakarų tarptautinių korporacijų ekonominių interesų vardan. Kitas pavyzdys – Irakas...

Bet mes nebesipiktiname. Įstatymams paklūstantys mūsų šalių piliečiai raukosi, bet į gatves neina, paklusniai stovi vidurnaktį sankryžoje ir laukia žalios šviesos. Jie neprieštarauja žudymui dėl jų ekonominių interesų, nes visos tas žmogžudystes žiniasklaida atmiešia propaganda. Žinoma, apie visus tuos nusikaltimus nekalbama kaip apie stambaus verslo interesų diktuojamą veiklą ar kaip priemonę, kuri būtina užtikrinant aukštą pragyvenimo lygį vadinamosiose išsivysčiusiose šalyse. Šios žudynės oficialiai pateikiamos kaip kova už žmogaus teises, demokratiją ir laisvę. Viena iš priežasčių, kodėl mes pasirengę priimti oficialią propagandą, yra ta, kad ji ramina ir atpalaiduoja mūsų sergančią savimonę.

Intelektualiniai ir akademiniai sluoksniai neturi imuniteto, jie priima, apdoroja melą ir netgi prideda savų prasimanymų. Pastaruosius kelerius metus mane kvietė pasisakyti įvairiuose prestižiniuose Vakarų pasaulio universitetuose – Melburno ir Honkongo, Kolumbijos ir Kornelio, Kembridžo ir Oklando. Ir aš supratau, kad dominuojančių požiūrių neigimas nereiškia, kad bus ginamas intelektualinis vientisumas, greičiau atvirkščiai. Akademiniai sluoksniai kur kas priešiškiau nei masinės informavimo priemonės yra nusiteikę prieš vyraujančių štampų neigimą. Pamėginkit atvirai paneigti, kad Indonezija yra tolerantiška valstybė, einanti demokratijos keliu! Geriausiu atveju būsit išvadintas ekstremistu ir provokatoriumi. Ne visada išvengsite tiesioginių įžeidimų. Pabandykite paprieštarauti monolitiniam neigiamam požiūriui į Kiniją!

Anglosaksų akademiniuose sluoksniuose nepageidautina ir tiesiog neįmanoma reikšti savo nuomonę. Prieš ką nors pareiškiant būtina ką nors pacituoti. „Ponas Greenas pasakė, kad žemė apvali”, „Profesorius Brownas patvirtino, kad vakar lijo”. Jeigu iki tol niekas apie tai nekalbėjo, vadinasi, kyla abejonės, ar tai iš viso vyko. Kategoriškai nerekomenduojama jokia autoriaus ar pranešėjo improvizacija jokiu klausimu. Praktiškai kiekvienas aspektas, bet kuri detalė turi gauti vadovybės patvirtinimą ir pritarimą. Viskas turi pereiti neformalią cenzūrą.

Ilgi išnašų sąrašai puošia beveik visus negrožinės literatūros rašinius, nes akademiniai sluoksniai skrupulingai cituoja ir percituoja vienas kitą vietoje to, kad užsiimtų tyrimais. Orwellas, Burchettas ar Hemingway’us labai sunkiai pisitaikytų prie tokios aplinkos.

Rezultatai dažniausiai tiesiog groteskiški. Galima pateikti du diplomatų, akademinių sluoksnių ir žurnalistų intelektualinio bailumo bei vergiško atsidavimo pavyzdžius. Tai Tailandas ir Indonezija.

Anglosaksų žiniasklaidos ir akademinių sluoksnių sukurtus štampus kartoja visi, tarp jų ir BBC, CNN bei dauguma įtakingų dienraščių. Kai mūsų žiniasklaida kalba pavyzdžiui, apie Kambodžą, ji niekuomet nepamiršta paminėti genocido, kurį vykdė „komunistiniai” raudonieji khmerai. Bet tik kruopščios paieškos samizdato žiniasklaidoje leidžia rasti informaciją, kad raudonieji khmerai atėjo į valdžią po negailestingų Kambodžos kaimo rajonų bombardavimų, kuriuos vykdė JAV. O kai Vietnamo kariuomenė išvijo raudonuosius khmerus, būtent JAV pareikalavo JTO, kad „nedelsiant būtų sugražinta teisėta vyriausybė”!

Kažin ar ką nors rasite vakarietiškoje žiniasklaidoje apie Vakarų pradėto karo žiaurumus Indokinijoje, Indonezijoje (2-3 milijonai žmonių buvo nužudyta JAV remiamo generolo Suharto perversmo metu) arba Rytų Timore.

Aš niekada negirdėjau, kad koks nors viešas asmuo Vakarų žiniasklaidoje ragintų boikotuoti kokias nors indonezietiškas prekes, nes šios šalis valdžia toliau žudo Papua gyventojus (tas pats ir dėl genocido, kuris 1970-1980 tęsėsi Rytų Timore). Kitas reikalas – Tibetas! Kinijai adresuota kritika dėl Tibeto virto tikru epu. Ji monumentali ir absoliučiai neproporcinga.

Visos Kinijos nesėkmės kyla neva dėl to, kad „ji lieka komunistinė”, o kada Kinijai pasiseka, tai tik todėl, kad „ji jau nebe komunistinė”. Kaip skaitytojas norėčiau išgirsti iš pačių kinų, ar jų šalis vis dar komunistinė, ar jau nebe. Bet to nepakanka. Seniausios ir didingiausios visoje planetoje kultūros šalimi paprasčiausiai nepasitikima, kai ji bando pati save apibūdinti. Viską turi aprašyti anglakalbiai diktoriai, vieninteliai išrinktieji, galintys formuoti pasaulio visuomenės nuomonę.

Noriu išgirsti savo kolegas iš Pekino. Noriu, kad jie galėtų atvirai ginčytis su tais, kurie jų šalį (absurdiškai) kaltina visokiomis blogybėmis nuo Sudano iki Birmos, tarp jų ir aplinkos teršimu. Kaip dažnai mes matome Kinijos fabrikų skleidžiančių juodus dūmus per „BBC World” ir kaip dažnai mes tokį paveikslėlį matome iš JAV – didžiausios pasaulyje aplinkos teršėjos?

Ką galvoja Japonijos mokslininkai, rašytojai ir žurnalistai apie II-ąjį pasaulinį karą? Mes žinome, ką mano Tokijuje dirbantys anglakalbiai žurnalistai, besireminatys japonų kolegų mintimis, bet kodėl mums neleidžia susipažinti su tiesioginiais vertimais tų tekstų, kurie užpildo didžiausių pasaulio leidinių, spausdinamų Japonijoje ir Kinijoje, puslapius? Kodėl mus už rankutės turi vesti išmintingas globalusis konsensusas?

Mokėdamas ispanų kalbą, aš suvokiu, kaip prastai JAV, britų ir Azijos spaudoje atsispindi šiuolaikinės Lotynų Amerikos tendencijos. Mano kolegos lotynų amerikiečiai dažnai skundžiasi, kad Londone ar Niujorke neįmanoma normaliai diskutuoti apie Venesuelos prezidento Hugo Chavezo ar Bolivijos prezidento Evo Moraleso politiką. Ispaniškai nemokantys žmonės vieningai kartoja savo išankstines nuostatas.

Kairieji šiuo metu yra pagrindinė Lotynų Amerikoje nagrinėjama tema. Tuo tarpu Britanijos ir Šiaurės Amerikos žurnalistai, analizuojantys Lotynų Amerikiečių revoliucijas, linkę sekti savo leidinių politine linija. Pasaulio skaitytojai (jei tik jie nekalba ispaniškai) beveik nieko nežino apie tuos, kas kuria istoriją Bolivijoje ir Venesueloje.

Kaip dažnai mūsų spaudos puslapiuose pasirodo informacija apie Chavezo diegiamus tiesioginės demokratijos principus, leidžiančius žmonėms nulemti savo ateitį daugelio referendumų keliu? O mūsų „realios demokratijos” šalių piliečiams tenka užsičiaupti ir daryti, kas sakoma. Vokiečiams neleido balsuoti dėl Vokietijos suvienijimo, čekams ir slovakams – dėl „aksominių skyrybų”. Britams, italams ir amerikiečiams teko autis batus ir žygiuoti į Iraką.

Anglakalbiai laikraščiai pilni istorijų apie Kiniją, bet patys kinai jose nepasisako. Taipogi pilna istorijų apie Japoniją, kuriose patys japonai cituojami tik retkarčiais, jiems nepatikima pateikti visą straipsnį apie jų pačių šalį, visiškai nėra straipsnių, kurie būtų nuo pradžios iki galo parašyti jų pačių.

Dabar anglų kalba pagrindinė pasaulinio bendravimo kalba, bet taip nebus visada. Deja, mūsų rašytojai, žurnalistai ir leidyklos neprisideda prie tarpusavio supratimo tarp tautų gerinimo. Jie visiškai nepajėgūs vykdyti tokią politiką, kuri atspindėtų idėjinę įvairovę.

Anglų kalbą žiniasklaida naudoja kaip priemonę siekti politinių, ekonominių ir netgi intelektualinių tikslų. Daugybė žmonių priversti naudoti ne gimtąją, o anglų kalbą, kad susilietų su įtakinga grupe, kuri skaito, suprantanta ir galvoja „teisingai”. Besimokantys anglų kalbos mokosi ne tik tarti ir rašyti, bet ir to, kaip reikia jausti, kaip reaguoti į juos supantį pasaulį, ką laikyti objektyvumu. Viso to rezultatas yra vienodumas ir minčių disciplina.

Kai prabundu vidury nakties nuo eilinio košmaro ir įsivaizduoju visa tai, ką perkėliau iš skaitmeninės kameros sau į atmintį, imu galvoti apie geresnį, teisingiau surėdytą pasaulį. Bet tuoj pat iškyla klausimas – kaip tą pasiekti? Mąstau apie visas anksčiau pavykusias revoliucija – visos jos rėmėsi ta pačia prielaida – švietimu ir informacija. Norėdami pakeisti padėtį, žmonės turi žinoti tiesą. Jie turi pažinti praeitį.

Tą aš nuolat kartoju Čilės, Argentinos ir Pietų Afrikos piliečiams. Nebus geresnės ateities, nebus doros ir susitaikymo, jeigu neanalizuosime, nebandysime suvokti praeities ir dabarties. Todėl Čilei ir sekasi ten, kur Indonezija patiria nesėkmę. Todėl Pietų Afrika, nepaisant daugybės problemų, visgi bando išvyti savo demonus ir judėti į priekį, į geresnę ateitį.

O Vakarų Europa, Jungtinės Valstijos ir tam tikra prasme Australija gyvena neigimu. Jos niekada nepripažins, kad pradėjo terorą prieš pasaulio gyventojų daugumą ir toliau tą daro. Jos vis dar turtingos, nes gyvena kitų prakaitu ir krauju. Jos vis dar priklauso imperijai, suvienytai kolonijinės kultūros. Kojos paklūsta galvai.

Žemėje nebus taikos, tikro teisingumo, kol nedings ši kontroliuojanti kultūra, kurią galima įveikti tik pažvelgus tikrovei į akis ir permąsčius praeitį.

Atsakomybė tenka tiems, kurie supranta, kas vyksta šiame pasaulyje, supranta žmonių kančias ir gali sakyti tiesą. Nesvarbu kokia kaina, nesvarbu kokių privilegijų jie neteksi už kiekvieną sąžiningą sakinį (mes žinome, kad imperija kerštinga). Tiesą reikia sakyti ne valdžiai (ji to nenusipelno), tiesą būtina sakyti „prieš valdžią”. Reikia ignoruoti esamas institucijas, tiek žiniasklaidą, tiek ir akademinius sluoksnius, nes jie ne problemos sprendimo būdas, o tos problemos dalis. Jie yra esamos tvarkos, kurioje visi gyvename, bendrininkai. Tik daugybė balsų, kartojančių tai, ką žino kiekvienas, susijungusių į bendrą „aš kaltinu!”, gali įveikti pasaulyje klestintį blogį. Balsai, susilieję į visumą. Ryžtingai ir drąsiai!

Andre Vltchekas – amerikietis politikos analitikas, rašytojas, filmų kūrėjas, agentūros „Asiana Press Agency” redaktorius, leidyklos „Mainstay Press” steigėjas. Iki 2000 m. dirbo fotožurnalistu įvairiuose karo zonose – Bosnijoje, Peru, Šri lankoje, Konge, Rytų Timore. 2004 m. sukūrė dokumentinį filmą „Terlena – Breaking of The Nation”, pasakojantį apie 1965 m. Indonezijos skerdynes. 2005 m. išleido knygą apie „Naujosios pasaulio tvarkos” kūrėjų sukeltus karus – „Point of No Return”. 2006 m. parašė knygą, kurios esmę atskleidžia pats jos pavadinimas „Western Terror: From Potosi to Baghdad”.

Iš www.zcommunications.org vertė E.B.