Pritariu žmonėms, kurie sako, kad taisyklė, turinti išimčių, – bloga taisyklė. Ypač kalbant apie tikėjimą, bažnyčią ir kitus religinius reikalus. Nors sakoma, kad prieš Dievą visi lygūs, tačiau net ir čia atsiranda lygesnių.
Tiksliau, lygesniais juos padaro bažnyčios tarnai, leisdami, neslėpkime, už tam tikrą piniginę „auką”, be kitų privalomų sakramentų, priimti santuokos sakramentą, „su bažnyčia” laidoti žmogų, kuris didžiąją dalį savo gyvenimo neslėpdamas sakė netikįs į Dievą ir juolab į bažnyčią.
Bažnyčia ir jos tarnai taiko ir daugiau išimčių. Net ir dievobaimingiausi žmonės neleis sumeluoti, kad tūkstančius metų išpažįstamas tikėjimas kito ir prisitaikė prie besikeičiančios visuomenės, žmonių pasaulėžiūros. Pokyčiai ir tam tikros išlygos nebūtų smerktinos, jei jos būtų taikomos visiems tikintiesiems, o ne grupelei daugiausiai „aukojančių” ir bažnyčios tarnus remiančių tikinčiųjų.
Prieš keletą dienų teko dalyvauti tragiškai žuvusio vaikelio laidotuvėse. Didžiulę tragediją išgyvenanti šeima turbūt niekada nesusitaikys su kiek daugiau nei vienerių metukų vaiko netektimi. Lydėdami vaikelį į paskutinę kelionę giminės, draugai ir artimieji gedinčius tėvus ramino sakydami, kad tokia yra Dievo valia. O labiau lemtimi nei Dievu tikintys žmonės sakė, kad tokia buvusi to vaikelio lemtis.
Nesvarbu, Dievas ar lemtis „pasiėmė” vaikelį, tačiau ramiai gedėti sutrukdė žinia, kad vaikelis nebus laidojamas su bažnyčios palaiminimu. Pasirodo, tėvai nesuspėjo vaiko pakrikštyti, o pagal mūsų religiją, gimtąją nuodėmę nešiojantis vaikelis nėra priėmęs katalikų tikėjimo, tad katalikų bažnyčioje jam ne vieta. Ir nesvarbu, kad abu tėvai – katalikai, kad kiti tos šeimos vaikai – pakrikštyti pagal katalikų tikėjimą. Bažnyčios tarnai neįleido nepakrikštyto vaiko į bažnyčią. Gerai, kad dar kapinėse palaidoti leido, o ne už kapinių tvoros, kaip senais laikais „nekrikštukus” ir savižudžius laidodavo.
Neslėpdami pasipiktinimo tokiu bažnyčios sprendimu žmonės svarstė, jog tikriausiai tėvai per mažai bažnyčios tarnams „paaukojo”.
Žinoma, galėtume apkaltinti ir tėvus, kad ilgiau kaip metus nerado laiko vaikelio krikštynoms. Tačiau ar nors vienas sveiką ir žvalų vaiką auginantis tėvas ruošiasi savo vaiko mirčiai? Žinoma, nesiruošia. Nesiruošė ir šio vaikelio tėvai. O krikštynos buvo numatytos jau ateinančią vasarą. Tėvai laukė, kol sušils orai, kad galėtų surengti šventę savo mažajam šeimos nariui, tapusiam visaverčiu krikščioniu.
Žiūrint mūsų tikėjimo „raidės”, žuvęs vaikelis nebuvo oficialiai tapęs krikščionimi. Tačiau argi dėl to jis yra blogesnis krikščionis už visus kitus? Ypač už tuos, kurie didžiąją dalį gyvenimo praleido nesivadovaudami moralės principais ir net išsižadėję Dievo. Keista, kad, pavyzdžiui, padugnes ir alkoholikus, mirusius nuo besaikio svaigalų vartojimo, bažnyčios tarnai aprauda labiau nei vienintelę – gimtąją nuodėmę – turintį vaiką.
Dar liūdniau, kad sprendimus palaidoti vaikelį be bažnyčios palaimos priima bažnyčios tarnai, kurių ne vieno vardas suterštas pedofilijos ar homoseksualų skandalais. Žinoma, seksualiniais nukrypimais negalima kaltinti kiekvieno kunigo, tačiau panašu, kad tik nedaugelis tokių nusikaltimų iškyla viešumon. Dar mažiau vaikus tvirkinančių iškrypėlių sulaukia teisingumo.
Pikta ir apmaudu, kad būtent šie žmones priima sprendimus dėl to, ką leidžia mūsų religija, o ką draudžia, kam galima daryti išimtis, o ką reikia pasmerkti. Galimai vaikus tvirkinęs ir taip savo iškrypėlišką aistrą tenkinęs kunigas turi teisę nuo altoriaus nenulipti tol, kol neįrodoma jo kaltė.
Jei jau kunigo vardą suteršęs dievo tarnas gali klausytis ir atleisti žmonių nuodėmes, kodėl nepaklausus tragiškai žuvusio vaiko tėvelio, ar jie savo atžalą auklėjo kaip krikščionį, ar ketino pakrikštyti? Tačiau šį kartą nekrikštytas vaikelis nusipelnė didesnės bausmės, nei Dievo išsižadėjęs alkoholikas ar kunigas pedofilas.
Lieka tik apgailestauti, kad šiais laikais net Dievas „perkamas” už pinigines „aukas”, o tikrasis tikėjimas ir moralė lieka antrajame plane. Gal ir teisingai pasielgė tėvai, nesiūlydami pinigų dvasininkams už tai, kad vaikelis būtų palaidotas su bažnyčios palaima. „Nupirkta” palaima skausmo nesumažins. Geriau jau namuose ar kitoje – sau šventoje vietoje – pasimelsti už vaikelio sielą ir paties Dievo, be jokių tarpininkų, paprašyti išganymo, palaimos ir ramybės.
