Du ryškiausius pastarųjų savaičių įvykius – revoliuciją Kirgizijoje ir Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofą – sunku klasifikuoti pagal standartinį skirstymą į vidaus ir užsienio politiką. Kirgizija yra nepriklausoma valstybė, kuri neturi net bendros sienos su Rusijos Federacija. Ir nežiūrint to, mes atidžiai stebime įvykius Biškeke, juos vertiname, pergyvename už savo tautiečius, atsidūrusius ugnikalnio – liaudies sukilimo – išsiveržimo centre.
Lenkų tragiška žūtis apskritai įvyko mūsų teritorijoje. Tokiu būdu Kirgiziją ir Smolenską galima vadinti pavyzdžiu, kada užsienio politika – tai, kuo paprastai užsiima profesionalūs diplomatai, – virsta ne mažiau profesionalių vidaus veikėjų rūpesčiu. Pastarasias savaites tos užsienio politikos problemos pakliuvo į didelės Rusijos visuomenės dalies dėmesio centrą.
Beje, Kirgizijos revoliuciją ir Lenkijos tragediją vienija ne vien tai, kad tų įvykių nušvietime Rusijoje mes įžiūrime savo vidines problemas. Abiem atvejais mes stebėjome ypatingai aštrią, ryškią valdžios demistifikaciją ir jos staigią griūtį. Kirgizijoje sukilimas tiesiog per parą nušlavė visas pagrindines valdžios institucijas. Kadangi tuos įvykius buvo galima stebėti realiu laiku, vienu metu operuojamt dešimtimis šaltinių, tarp kurių galų gale patikimiausi pasirodė „Twitter”, „Youtube” ir tradiciniai blogai, tai valdžios bejėgiškumas ir iliuziškumas buvo dar akivaizdesnis.
Dar balandžio 7 dienos ryte mes stebėjome vietinį omoną, bailiai mindžiukavusį Biškeko aikštėse, o jau tos pačios dienos popietę pasirodė patikimi pranešimai apie šalies prezidento Bakijevo pabėgimą ir Rozos Otumbajevos laikinosios vyriausybės perimtą sostinės kontrolę. Pastarosios biografija, beje, labai komiška tokių pokštų mėgėjams – ne juokas: marksizmo leninizmo filosofijos dėstytoja, apsigynusi disertaciją apie Franfurto mokyklą, daro savo gimtinėje revoliuciją. Na, bet reikalas, žinoma, ne tas.
Svarbiau kitkas. Kirgizijos revoliucijos esmė telpa keletame sakinių: „Valdžia labai trapi. Ji bet kurio metu gali griūti, ir jūs tai pamatysite savo akimis”. Ne taip, kaip panorės televizijos manipuliatoriai, sąmokslo teorijų gerbėjų numylėtiniai, o taip, kaip šį procesą nufilmuos dešimčių ir šimtų mobiliųjų telefonų kameros, kaip savo bloguose aprašys tūkstančiai anoniminių korespondentų. Jų liudijimų dėka mes akivaizdžiai įsitikinome valdžios trapumu. Tai nereiškia, kad valdžios nėra ar kad ji nepajėgia imtis prievartos. Tai reiškia, kad tada, kai jos paviršius ima eižėti, pakanka vieno nestipraus smūgio. Konstrukcija atrodo ypatingai tvirta, bet tik tol, kol ji ramybės būsenoje.
Kaip paveiks Biškeko vaizdai jaunus Rusijos gyventojus, įpratusius taip rimtai žiūrėti į valstybę ir į politiką? Pagalvokim. Esame įpratę manyti, kad jaunimas apolitiškas, kad jis per daug susidomėjęs savimi ir nesidomi socialine realybe aplink save. Ko gero, dar prieš kelis metus taip ir buvo. Kai aš du savo draugais buvome studentai, dutūkstantųjų pradžioje, politika užsiimti buvo gėda. Bet dabartinė informacija keičia viską. Ir vis daugiau jaunų žmonių, gimusių jau po Tarybų Sąjungos subyrėjimo, reikalauja iš valstybės įstatymų laikymosi – būtent šis motyvas tampa pagrindiniu dabartinių politinių protestų motyvu.
Tipiškas pavyzdys – „Strategija-31”, objektyviai pati sėkmingiausia netikusios ir kvailos rusiškos „nesutaikomos opozicijos” mintis. Jeigu valdžia nevykdo įstatymų taip parodydama savo silpnumą, jeigu Kirgizijoje jos institucijos sukiužo per vieną dieną, jeigu prezidentas Medvedevas sako, kad „Kirgizijos scenarijus galimas visur”, vadinasi, mitus apie rusiškos politinės sistemos stabilumą reikia galutinai palaidoti. Politikoje stabilumas galimas tik ten, kur vyksta atvira vieša diskusija, egzistuoja žiniasklaidos priemonių laisvė ir piliečiai aiškiai suvokia savo interesus bei legalius jų gynimo mechanizmus. Todėl pas mus jokio stabilumo nėra ir negali būti.
Grįžkime prie Smolensko tragedijos. Skirtingai nuo Kirgizijos, Lenkijos valstybės institucijos atsilaikė, bet kažin, ar šios šalies elitas artimiausiu metu atsigaus nuo patirto smūgio. Vietoje institutų čia žuvo fiziniai valdžios atributai, t.y. žmonės, kurie, atrodytų, turi būti apginti nuo bet kokių atsitiktinumų ir tragedijų. Ir štai kelios dešimtys tokių žmonių žūsta dėl kvailos klaidos. Ką tai reiškia mums?
Jeigu Biškeke buvo sunaikintas mitas apie valdžios visagalybę, tai prie Smolensko griuvo mitas apie valdžios nepažeidžiamumą. Politinė valdžia siaurąja prasme šiuolaikinėje visuomenėje nėapsaugota nuo fizinės mirties labiau nei XVIII amžiuje. Nei valdžios institutai, nei jos fiziniai atributai neturi kitokių savo egzistavimo garantijų, tik piliečių pasitikėjimą. Šiandien to pasitikėjimo jau nebegalima pasiekti gąsdinant ir keliant baimę.
Iš www.rabkor.ru vertė E.B.
