Aš nekenčiu žiniasklaidos. Nors joje dirbau ir dirbu, nors ją, kaip ir jūs, vartojau ir vartoju, nors nėra nė vieno žinomo būdo, kaip nuo jos išsisukti (kaip nuo mirties). Tačiau šūkis – Against media! – neturėtų klaidinti: jis nukreiptas ne prieš pačias informavimo priemones, o prieš šiuolaikinę informacijos pateikimo sistemą, kuri, deja, kaip ir daugelis šio pasaulio sistemų, iš tiesų ne informuoja, bet transformuoja. Tai šūkis prieš šios sistemos gaminamą transformaciją, sistemos, kuri gamina tai, kas būtų vartojama, ir tuo pačiu – ji pati yra siaubinga vartotoja.
Media – šis žodis aprėpia kiek daugiau nei žiniasklaida – tai terpė, kuri užpildoma tam tikru neva informaciniu turiniu. Mūsų atveju – turiniu, kuris nukreiptas į redaktorių susikurtą statistinį vienetą. Kažkokį objektą, kuris yra toks kvailas, kad nemato spalvingo mediumo burtų ir aklai paklūsta jo valiai. Klasikinis medijų kritikas Marshallas McLuhanas manė, kad media yra pranešimas. Jis negalėjo žinoti, kad ateityje media taps manipuliacija.
Lenkijos tragedija buvo puikus to pavyzdys. Kaip ir Rugsėjo 11-oji, ji labiausiai sužadino ne vartotojų, bet žiniasklaidos dėmesį, ir privertė ją kelis kartus greičiau suktis, kad gamintų dirbtinį informacijos dopaminą – troškimą trokšti kuo daugiau tragedijos detalių.
Kartais galėjo pasirodyti, kad visa tragedija ir tėra žiniasklaidos sukurtas spektaklis, kurį ji surengė tam, kad padidintų savo reitingus. Objektyvumas šiuo atveju buvo pamirštas nuo pirmųjų pranešimų – tai veikiau priminė paskalų vaikymąsi, keistos kakofonijos melodiją arba eklektišką mišrainę, kurioje galima surasti kokius tik nori prieskonius, bet ne esminius komponentus.
Iš tiesų nė viena žiniasklaidos priemonė nesiekė objektyvumo. Tikslas buvo pritraukti sukrėstą žiūrovą ir jo nepaleisti – nuolat informuoti, kad tragedija yra dar baisesnė nei buvo manyta. Nuolat stimuliuoti tragiškumu, nuolatos surasti naujieną ten, kur turėtų būti gedulo tyla. Medijos neleido gedėti – jos vertė ieškoti vis naujesnės naujienos ir jausti nuolatinę frustraciją, kad nespėji su įvykiais, kad nesi tas, kuris žino daugiausiai. Orgazmas buvo nutylimas – nes niekas nesiruošė jo sukelti.
Rūkas buvo ne tik pačios tragedijos priežastis; nes po jos sekę rūke kabantys faktai buvo ir žiniasklaidos tragedijos priežastis. Šį kartą neatsirado nė vienos visuomenės informacijos priemonės, kuri būtų nustojusi lenktyniauti ir išlaikiusi padorumą nelenktyniaudama dėl mirtinų detalių.
Nors buvo dedamos visos pastangos tai maskuoti – rimti žurnalistų pasisakymai, neva graudus ir atseit pagardus tonas, juodi kaspinai. Tačiau tiesa dar juodesnė – buvo šlykščiai kapstomos menkiausios ir kvailiausios smulkmenos, kad būtų sužadintas vartojimo troškimas.
Pavyzdžių galima vardinti be galo – iš pradžių sensacinga žinia apie Lenkijos prezidento ir jo delegacijos žūtį, o vėliau praktiškai viskas, ką galima paversti preke. Informacija apie tai, kas buvo, galėjo būti, galbūt galėjo būti, galbūt negalėjo būti, galbūt ir dar kartą galbūt. Beveik kas valandą – vis nauja ir niekieno nepatvirtinta tragedijos versija, vis nauji vis garsesnių žmonių pasisakymai, vis naujos ir naujos sąsajos su kažkuo ir kažkodėl, ir dar kartą bendrumo paieškos tarp gyvųjų ir mirusiųjų.
Ta pati žiniasklaida, kuri visomis priemonėmis prekiavo tragedija, vėliau labai įsižeidė, kai buvo pradėti pardavinėti marškinėliai su žuvusio prezidento atvaizdu – matyt pajuto konkurenciją. Iš tiesų, būtų naivu galvoti, jog žiniasklaidos magnatams labai rūpėtų žuvę lenkai. Pasaulyje kasdien miršta – ir tragiškai! – daug daugiau žmonių, tačiau iš jų neįmanoma padaryti karšto pranešimo – supertragiškos manipuliacijos.
Akylesni stebėtojai neturėjo praleisti esmingo dalyko – media nuolatos kartojo „tai – milžiniška tragedija“, „visi gedi – gedėk ir tu!”. Ar galima negedėti? Vienas redaktorius pareiškė, kad visi sveiko proto žmonės gedi. Žiniasklaida norėjo įtikinti, kad „tu taip pat esi lenkas“, tu artimas šiai tragedijai, tu pasijutai mirtingas, tu negali atsiplėšti nuo kompiuterio, televizorius, radijo imtuvo. TU PRIVALAI PATIKĖTI, KAD ESI ĮVYKIŲ DALYVIS.
Ir nors atsirado viešai pareiškusių apie „negedėjimą“, jie buvo pristatyti kaip patologija, kaip „nesveiki“. Nes jūsų teisė rinktis baigiasi ten, kur prasideda media. Rinktis iš principo negalima, nes „visi tiki, kad įvyko tragedija“, ir jei aš būčiau staiga paklausęs: „o kodėl jūs manote, kad įvyko tragedija?“, būčiau sulaukęs ne atsakymo: „nes tai pritraukia dėmesį“, o klausimo: „ar tau ne visi namie?“. Suprantama – įvyko tragedija. Ji kraupi ir apie ją sunku kalbėti. Tačiau nereikia išsigąsti kalbėjimo ir pritarti, kad tai, kaip buvome apie ją informuoti, nebuvo manipuliacija.
Kaip atrodytų Lenkijos tragedija santūriai ir oriai nušviesta žiniasklaidoje? Vienas pažįstamas žmogus labai tiksliai pastebėjo: „atrodytų ne taip baisiai“. Būtent. Žiniasklaida nuolat pabrėžė KAIP TAI BAISU. Užuot raminus ir guodus, ji nuolat pylė alyvą į ugnį, nuolat kartojo – BIJOK, DREBĖK, PAKLUSK, VARTOK.
Žinoma, galima apsimesti, kad įmanoma išlikti nešališku ir pasirinkti – vartoti ar ne. Tačiau tai būtų apgaulė. Vienintelė išeitis neužstrigti šiame užburtame rate – kritiškai žiūrėti į tai, kas pateikiama, ir jokiu būdu neužsimerkti. Neįmanoma nežaisti šio žaidimo – nes pasaulis jau tapo vienu dideliu medialandu. TAI YRA DIDŽIAUSIA TRAGEDIJA – MEDIA NEIŠVENGIAMA.
Ir šiame pasaulyje visi dalyvauja medijų žaidime. Net tada, kai jūs užsimerkiate, vis tiek girdite kaimynų šnabždesį: „ar žinai, kad?“. Ir tuomet pasijunti „nežinantis“. Pasijunti kvailesnis už viską vartojantį kaimyną. NES JIS ŽINO. Visai nesvarbu, ką jis žino. Svarbu, kad JO NAUJIENA NAUJESNĖ.
NAUJUMAS ir ŽIAURUMAS buvo du sudedamieji Lenkijos tragedijos komponentai. Jie ėjo visai vienas šalia kito. Ir vis masino laukti tęsinio. Iš tiesų pati žiauriausia tiesa – media tragediją paverčia muilo opera, kur svarbu emociškai dirginti ir visą laiką vilioti nesamu dramatizmu. Visuomet žadėti intrigą.
Todėl aš nekenčiu žiniasklaidos. Ir esu prieš realybės pavertimą manipuliacija. Lenkiją ištiko tragedija. Bet ar yra nors vienas žmogus, kuris būtų nematęs Lenkijos tragedijos spektaklio, kurį sukūrė žiniasklaida? Mes visi dalyvaujam. Bet ne visi sugebame tai suprasti.
