Jeigu dešinieji Lietuvoje nesugebės visuomenei parodyti, kad demokratija sugeba pateisinti socialinio teisingumo ir ekonominio stabilumo lūkesčius, mes visai greitai turėsime tvirtą populizmo ir dešiniosios reakcijos nešventą sąjungą bei jų rankose visus valdžios svertus. Tai, kad tų svertų aktyviai siekiama, matosi plika akimi Seime.

Tėvynės Sąjunga, prieš rinkimus susijungusi su tautininkais ir krikščionimis demokratais, šiandien tapo jų politinio nepakantumo, netolerancijos, ksenofobijos ir tautinio šovinizmo politikos įkaitais. Ir ne tik. TS-LKD nuosaikesnieji nariai, atiduodami duoklę radikalams, aktyviai prisideda prie TS-LKD skaldymo iš vidaus. Tai parodė ir balsavimas dėl vadinamosios „w” raidės, kai TS-LKD lyderiai susilaikė, taigi, iš principo balsavo prieš įstatymo projektą, kuris būtų palengvinęs ir santykius su Lenkija.

Kai prieš aviakatastrofą Lenkijos prezidentas L.Kaczynskis atvyko į Vilnių, jis tik pravėręs limuzino duris paklausė: „Kodėl?“. Manau, kad ir V.Kudirka paklaustų to paties, jei galėtų. Jis pats naudojo „w” ir nematė tame jokio blogo. Jeigu, kaip dabar teigia mūsų valstybės atstovai, amžinatilsį Lenkijos prezidentas buvo mūsų draugas, taigi ir pati Lenkija yra mums draugiška. Todėl draugams, ypač tokiems svarbiems kaip Lenkija į veidą nespjaudoma.

Kažkoks primityvus, provincinis, horizontą užgožiantis kerštingumas, įvyniotas į siauro tautiškumo vatą yra apgailėtinas argumentas neleisti rašyti vardų visomis lotyniškomis raidėmis.

Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, žinant jo požiūrį į Lietuvą, šito nepamirš. Mano išvada – kalbu apie TS-LKD frakciją Seime, - turint tokius draugus, priešų nereikia. Premjeras Andrius Kubilius, prašydamas frakcijos balsuoti už „w” raidę, tai yra padėjęs visą savo autoritetą ant kortos, pajuto tai savo kailiu. Jis pralaimėjo.

Nusivylimas demokratija visuomenėje auga. Demokratija kaltinama nesugebėjimu pažaboti korupciją, sukurti nekorumpuotą teisingumo sistemą, sutvarkyti suįžūlėjusius biurokratus, garantuoti žmonišką pragyvenimo lygį. Tuo, kad nesugeba kuo sklandžiau apsaugoti nuo krizės, negarantuoja skandinaviškos gerovės jau šiandien, be jokių asmeninių pastangų.

Kuri Lietuvos partija sugebėjo kada nors paaiškinti, kad tik lygiateisėje, atviroje visuomenėje, žmonės gyvena ilgiau ir sveikiau? Nesugebėjo, nes patys to nesupranta arba tuo netiki. Tas nusivylimas ir didina dešiniųjų radikalų elektoratą.

Jeigu ir visos kitos partijos su tuo sutinka, o opozicija Seime taip ir daro kartu su autoritariškai nusiteikusia prezidente priešakyje, mes visu greičiu atgal trauksimės nuo civilizuotos šalies ateities. Tapsime visiškai savyje užsidariusią Europos provincija. Taip ir peršasi klausimas, kam tai naudinga? Lietuvos priešams ir siauriems grupiniams interesams (o tai – viena ir tas pat).

Mūsiškis dešinysis ekstremizmas, be jokios abejonės, turi sąsajas su Europos dešiniaisiais radikalais. Pasižiūrėkime, kaip kinta politinio Europos Sąjungos pliuralizmo žemėlapis ne demokratiškų politinių partijų naudai. Ksenofobija, antisemitizmas, nepagarba kitiems ir kitokiems, neapykantos kurstymas, anksčiau vyravęs politinių marginalų sluoksniuose, su nusivylusiųjų parama dabar žengia į valstybių valdymo lygį. Vengrijoje ne tik dešiniųjų partija „Fidzek” laimėjo rinkimus, bet ir atvirai antisemitinė, šovinistinė kraštutinių dešiniųjų partija „Jobbik” taps viena didžiausių parlamentinių partijų.

Rytų Vokietijoje neonaciai laimi Bundestago mandatus, „British National Party” turi savo atstovus Europos Parlamente, fašistinė „Šiaurės lyga” Italijoje su Berlusconio pagalba laimi regionuose, kaip ir Le Peno partija Prancūzijoje. Panašiai vyksta net tolerantiškoje Olandijoje. Pridėkime prie viso šito nedarbo lygį – Vokietijoje apie 5 mln. bedarbių, baimę karingojo islamo plitimui Europoje, nepasitenkinimu daugiakultūriškumo ES politika ir jos pasekmėmis. Viską sudėjus, tuojau gausime kokteilį, kurį nurijus, o po to paplojus, kai kas galės drąsiai ir be baimės šaukti “Sieg Heil”!

Lietuvoje turime 300 tūkst. bedarbių, didžiausią emigracijos bangą nuo pokario laikų, pasitikėjimas Seimu nulinis, tikėjimas vienu Mesiju nesveikai didžiulis. Kas tai, jeigu ne gera dirva kraštutiniam dešiniajam ekstremizmui Lietuvoje?

Tai, kad, kalbant apie kompensaciją už žydų religinę nuosavybę, politikai be jokio susimąstymo ir viešai Seime jau daro skirtumą tarp savų ir žydų bendrapiliečių – „saviems žmonėms pirmiau, o paskui žydams“, verčia arba turėtų versti visus liberalus šaukti visa gerkle „Ne” tokiam ekstremizmo reiškiniui Seime.

Bet štai dalyvavau pokalbyje su Liberalų sąjūdžio vietinių skyrių aktyvu iš visos Lietuvos. Tikrai ateitimi tikintys žmonės, būsimieji politikai. Tačiau prakalbus apie gėjų paradą ir man pasiūlius jiems ten dalyvauti, buvo atsakyta klausimu: „Tai ko jie ten žygiuoja? Kodėl jie nori išsiskirti“. Bandžiau pasakyti, kad kalba nevyksta apie gėjus, bet apie žmonių teisę viešai išsakyti savo nuomone, savo poziciją. Pasakiau, jeigu jie bijo būti sugretintiems gėjams, tai neškite plakatą „Aš – ne gėjus. Bet remiu jų demokratines teises reikšti savo nuomonę“. Likau nesuprastas. Su kuo buvau susitikęs? Su liberalais.

Vienas antausis po kito premjerui iš savų radikalų pusės, patiems radikalams sudaro jų pačių ypatingumo bei stiprėjimo vaizdą. Jie gali džiaugtis savimi ir pagrįstai kalbėti apie jų idėjas remiančiųjų pergales Europoje. Todėl sunku patikėti, kad, vyriausybės pastangos parodyti politinę valią kompensuojant už religinių žydų bendruomenių nuosavybę, bus paremtos Seime.

Taip pat dešinieji radikalai gali remtis ir nebaudžiamais rasistiniais pasisakymais internete. Internetas tapo jų didžiuoju ir galinguoju manipuliacijos instrumentu aktyviai skleidžiant savo rasistines idėjas. Knygoje „Pabėgėlis daugiakultūriškumo kontekste“, (esu vienas iš knygos sudarytojų ir autorių), skyriuje skirtame žurnalistams rašiau, kad rasistinės idėjos per ištisą rasistinių portalų tinklą ir turinti milijoninį skaitytojų ratą, pasiekia daug didesnę sklaidą negu dienraščiai.

Anoniminiai kitų nekentėjai – komentatoriai tapo įprastu reiškiniu internetinėje spaudoje. Taip sudaromas ir virtualus vaizdas, kad dešinysis ekstremizmas yra jėga su kuria turima skaitytis ir jos bijoti. Ta asmeninė baimė, susieta su baime prarasti valdžią, vis akivaizdžiau virsta vėžiu plintančiu ir visuomenės, ir politikų valdžioje kūnu. Pridėkite dar ir paplitusį cinizmą siekiant valdžios, ir tuojau dešiniojo ekstremizmo grėsmė Lietuvai taps apčiuopiama.

lrytas.lt, 2010 04 14