Lėktuvai kartais krenta. Per pastaruosius 10 metų per lėktuvų avarijas (be karinių ir sportinių) žuvo daugiau nei 5000 žmonių. Žuvo ir politikai, žuvo ir mokytojai, žuvo mūrininkai ir santechnikai, teisuoliai ir nusikaltėliai. Ir net vienas valstybės vadovas – Makedonijos prezidentas Borisas Traikovskis.

Bet kokia katastrofa aviacijoje – tai pirmiausia žmogiškoji tragedija  Tokia pati kaip karas, stichinė nelaimė ar teroro išpuolis. Laikiausi, laikausi ir laikysiuos nuostatos, kad žmogaus gyvybė yra absoliuti vertybė, kurios praradimas ypač tragiškos nelaimės metu yra neatitaisoma blogybė. Tačiau kartais tokio skaudaus įvykio akivaizdoje verta šiek tiek kitu kampu pasižiūrėti į tai, kas įvyko ir vyksta. O kad tai atlikti būtų šiek tiek paprasčiau, pateiksiu kelis skaičius:

Per Bosnijos karą žuvo 110 000-200 000 žmonių. Per karą Irake jau žuvo daugiau nei 120 000 civilių  Per didžiausią paskutinio XX a. dešimtmečio nusikaltimą žmonijai –1994 m. genocidą Ruandoje – nuo 800 000 iki 1 000 000 nekaltų žmonių  O kur dar Afganistano okupacija, Kosovas ir kiti išorinių jėgų inspiruoti konfliktai? O kur dar jau pusšimtį metų trunkantis Artimųjų Rytų konfliktas? Aš jau nekalbu apie tokias „smulkmenas“, kaip puspenkto tūkstančio taikių serbų, žuvusių nuo NATO demokratizatorių bombų. (Beje, ar pamenate nors vieną Lietuvos valdžios pareiškimą, aiškiai smerkianti paminėtų žudynių kaltininkus? Aš – ne...)

Nenoriu būti apkaltintas politikavimu, nes pagrindinis šio teksto tikslas yra ne priminti apie nusikalstamą neutralumą (Ruandos atveju) ar tiesiogiai pasaulio galingųjų remtus ar pradėtus nusikalstamus karus (Bosnija, Irakas, Afganistanas, Kosovas ir t.t.), o pabandyti atsakyti, ar XXI a. pradžioje mes gyvename, mąstome ir elgiamės kitaip nei viduramžiais?

Taigi pakalbėkime apie gūdžius viduramžius. Kaimyninės valstybės karalius žuvo. Na, jis nebuvo labai mielas, todėl vos prieš dvi dienas mūsų bajorai jam skėlė skambų antausį. Tačiau jis vis dėlto karalius. Tad reikia ir liūdną veidelį nutaisyti, ir prie altoriaus patrypčioti, ir įtempus atmintį prisiminti, kad kadaise teko ranką jam paspausti ir rąstą per talką kartu nešti... Tfu, kokį rąstą, juk tai visai kita istorija....

Nori nenori, tenka mūsų valdžiai lieti ašaras. O kaip kitaip, jei taip priimta aukštuomenėje. Kaip kitaip, jei žmogaus vertė vertinama pagal aiškų kainyną, kur vienas žuvęs karalius ar jo svitos narys kainuoja 8333 kartus brangiau nei nužudytas Ruandoje.

Tai, ką matome šiandien, yra tik pradžia to, ką pamatysime netrukus. Bus širdį veriančių kalbų ir beribio gedulo įrodymo paieškų (šiandien per TV žinias jau mačiau, kaip žurnalistai, ieškodami gedinčių žmonių, terado pora lenkų turistų pustuštėje bažnyčioje). Bus beveik protingų ilgų kalbų, bus ir tokių pat ilgų, tik kvailų. Tačiau ar tikrai mes turime paklusti aritmetikai, pagal kurios logiką privalome gedėti vienos VIP aukos, kai dėl tos pačios VIP aukos kaltės (nors ir netiesioginės) kasdien „krenta lėktuvai“ bent dviejuose pasaulio kraštuose?