Vaikus reiktų įspėti, kad gyvenime jų laukia daug nesąmonių. Geriausia, ką galite nuveikti vaikų labui, būtų jiems papasakoti, ką iš tikrųjų reiškia gyventi šioje šalyje. Gyvenimas Jungtinėse Valstijose yra didžiulė mėšlo krūva, kurią būtina atpažinti iš tolo, kad jos išvengtum.

Tai geriausia, ką galite padaryti. Manęs niekas šito nemokė, niekas neįspėjo, tad išmokti reikėjo pačiam. Šiandien Amerikoje egzistuoja daugybė dalykų, kuriais tikima ir kuriems pritariama, tačiau asmeniškai manęs jie netenkina ir aš nuolat juos kritikuoju.

 Pavyzdžiui, neseniai mačiau ant automobilio užklijuotą lipduką su užrašu „Didžiuojuosi, kad esu amerikietis“. Tada pamaniau: „Ką tai, po galais, reiškia – didžiuotis, kad esi amerikietis!?“ Reikalas tas, kad aš niekada nesuvokiau tautinio išdidumo ar etninio išdidumo prasmės. Pats esu airių kilmės, visos mano močiutės ir seneliai yra gimę Airijoje, todėl esu grynakraujis airis.

Vaikystėje eidavau į Šv. Patriko šventę, kurioje pardavinėdavo ženkliukus su užrašu „Didžiuojuosi, kad esu airis“. Man tai buvo nesuprantama, nes aš žinojau, kad per Kolumbo dieną visi pardavinėja ženkliukus su užrašu „Didžiuojuosi, kad esu italas“. Vėliau buvo švenčiamos juodaodžių ir puertorikiečių šventės, bet aš niekaip negalėjau suprasti, ką reiškia tautinis ar etninis išdidumas.

Mano nuomone, žmogus gali didžiuotis tik tuo, ką pasiekė savo jėgomis, savarankiškai, o ne gimdymo akto pasekme! Būti airiu yra ne koks nors ypatingas sugebėjimas, o suknistas genetinis atsitiktinumas! Jus gi nesididžiuojate, kad jūsų ūgis – metras septyniasdešimt arba kad priklausote aklosios žarnos vėžio rizikos grupei. Tad kokio velnio didžiuotis, kad esi airis, italas, amerikietis ar dar kas nors?

Jeigu jūs džiaugiatės tokiais faktais – tada kita kalba. Taip ir užsirašykite ant savo automobilio: „Džiaugiuosi, kad esu amerikietis“. Džiaukitės, o ne didžiuokitės. Pernelyg didelis išdidumas prie gero nepriveda, neužmirškite patarlių (pvz., „Eina išdidi, kaip nėščia prostitutė“ – vert. past.).

 Štai dar vienas posakis, kurį nuolat girdžiu: „Telaimina Dievas Ameriką“. Ir vėl savęs klausiu – ką, po velnių, jis reiškia? „Telaimina Dievas Ameriką.“ Kas tai? Prašymas? Siūlymas? Nuostata? Politikai šiuo posakiu baigia kiekvieną savo kalbą, tarytum turėtų kokį nors neištaisomą kalbos defektą. „Telaimina Dievas jus – telaimina Dievas Ameriką –telaimina Dievas jus – telaimina Dievas Ameriką.“

Turbūt jiems atrodo, jog baigus nuolat kartoti šią frazę, jie taps prastesniais amerikiečiais. Šia proga jums, bičiuliai, noriu atskleisti vieną paslaptį – Dievas dėjo skersą ant Amerikos! Jam į ją nusispjauti! Dievui niekada nebuvo svarbi ši šalis. Nesvarbi buvo, nesvarbi ir bus. Amerika kelia Dievui tokį pat rūpestį, kaip Mongolija, Transilvanija, Pitsburgas, Sueco kanalas ar Šiaurės polius. Jam nusispjauti, tiesiog nusispjauti!

Šiandien pasaulyje yra 200 šalių. Nejaugi dar yra žmonių, kurie tiki, kad Dievas neturi ką veikti, kad gali sėdėti ir rinktis, kuri šalis jam labiausiai patinka? Kam jam tai? Kam Dievui rinktis mėgiamiausią šalį? Ir dėl ko jis iš visų šalių išsirinks būtent Ameriką? Dėl to, kad mes turime daugiausia pinigų? Gal Dievui patinka mūsų nacionalinis himnas? O gal jis sužinojo, kad mes gaminame 18 skirtingų ryžių patiekalų?

Tai grynos iliuzijos! Iliuzijos! Ne tik amerikiečiai pasiklydo tokiose iliuzijose. Viso pasaulio karių kapinės prikimštos žuvusių kareivių, kurie tikėjo, jog Dievas kaunasi jų pusėje. Amerika meldžiasi Dievui, kad šis sunaikintų jos priešus, o mūsų priešai meldžiasi Dievui, kad jis sunaikintų Ameriką. Vadinasi, kažkieno maldos liks neišgirstos. Kažkas veltui švaisto laiką. Greičiausiai ir vieni, ir kiti!?

Man nerūpi, kad jie nori nuolat kartoti „Telaimina Dievas Ameriką“. Tai jų reikalas. Bet kai ko aš nesuvokiu. Posakį „Telaimina Dievas Ameriką“ vartojantys žmonės greičiausiai yra tikintys. Jei taip yra iš tikrųjų, tada jie turėtų žinoti, kad Dievas laimina visus žmones be išimties – juk Dievas sakė, jog myli visus vienodai. Tad kokio velnio jie verčia Dievą pažeisti savo mokymą?

Ar žinote, ką tiems žmonėms reiktų daryti? Jiems reiktų bičiuliškai pasikalbėti su Jėzumi, dėl kurio jie eina iš proto. Juk jie nuolat užduoda sau klausimą „Kaip elgtųsi Jėzus jų vietoje?“ Beje, jie šitaip klausia ne savo, o kitų labui – kad galėtų juos pamokyti, kaip elgtis.

Pasakysiu, kaip tokiu atveju elgtųsi Jėzus. Jis užkoptų į pačią „Empire State Building“ viršūnę ir ištartų: „Dieve, palaimink amžiams visus žmones visame pasaulyje“. Taip pasielgtų Jėzus, todėl taip reikėtų elgtis ir tiems, kurie kartoja „Telaimina Dievas Ameriką“. Arba tegul pripažįsta, jog šis posakis yra tik tuščia frazė, neturinti jokio realaus turinio, panaši į palikėjimą „Sėkmės“. Amerika, linkiu tau sėkmės, nes turėsi pati pasirūpinti savimi!“ Toks variantas yra kur kas artimesnis realybei.  

O štai dar vienas nesuprantamas paprotys – galbūt jūs man padėsite? Tai papratimas nusiimti kepurę išvydus Amerikos vėliavą. Arba jums liepia nusiimti kepurę, kai koks nors idiotas prieš beisbolo rungtynes užtraukia Amerikos himną. Po velnių, kaip mano kepurė susijusi su mano patriotizmu? Koks gali būti ryšys tarp nepridengtos galvos ir jausmo, kuris paprastai nešiojamas širdyje?

O kas bus, jei mano kepurė yra Amerikos spalvų? Arba netgi pasiūta iš vėliavos? Ar tada reikia ją nusiimti pagerbiant vėliavą? Galbūt nusilenkti vėliavai nenusiimant kepurės? Galiausiai, kuo ypatingas galvos apdangalas, kad jį reikia nusiimti? Gal geriau nusiauti batus arba nusimauti kelnes? Juk oro uoste mums liepia nusiauti batus. Sako, kad tai nacionalinio saugumo klausimas. Išeina, kad nusiavus batus irgi išreiškiamas patriotizmas...