Nacių nusikaltimus tiriančio Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius Efraimas Zuroffas straipsnyje britų dienraštyje „The Guardian“ aprašė savo įspūdžius iš Rygos, kur stebėjo maždaug tūkstančio latvių „Waffen-SS“ veteranų ir jų šalininkų maršą. Ir apjuokė mus prieš visą pasaulį. Ne iš blogos valios.

Tokie maršai – Baltijos šalių kasdienybė. Iškreiptas ir nesveikas nacionalizmas, kurį tiksliausia vadinti neonacizmu. Neonaciai reprezentuoja pasauliui visą Baltijos regioną.

Jų nesustabdysi – jie kaip emigracija. Jų nepakeisi – jie kaip politika. Jų negali apeiti – jie kaip radiacija. Jų nenubausi – politikai juos myli. (Tą pabrėžė ir E. Zuroffas.) Andrius Kubilius grėsmės neįžvelgia – aklas kurmis visada yra aklas. Kazimieras Uoka mielai padeda gauti leidimus žygiui. Jis, kaip apuokas, irgi nieko bloga nemato.

Neonacių šūkiai – tai išversti Trečiojo Reicho lozungai. Pamatinė idėja – atmarozai yra patriotai. Jų sužaloti intelektai negeba priimti kitataučio kaip nekenksmingo, kitaip mąstančio, tačiau suprantamo, galų gale, jie nepriima jokio kito, kuris nepalaiko jų šovinistinių idėjų.

Problema visiškai aiški – tai kenkėjai mūsų šalies viduje. Mažamoksliai ir mažaraščiai. Braškių skynėjai Norvegijoje. Mandarinų rinkėjai Ispanijoje. Indų ir tualetų valytojai plovėjai Anglijoje. Jie nežino, kad galima gyventi kitaip. Net šlykštu.

Riboto intelekto ir savimonės, dažniausiai besireiškiantys bandomis, propaguojantys smurtą ir trokštantys įrodyti, kokius raumenis užsiaugino dirbdami trečiarūšius darbus. Nepakantūs viskam, kas nedvokia taip, kaip jų treningai. Verčia vemti. Juos palaikantieji – sovietiniai bulvių kasėjai, šiandieniniai politikai. Mėsiniai runkeliai. Jie dar šlykštesni.

Vienintelė visų neonacių ir juos palaikančiųjų gyvavimo sąlyga – kova su įsivaizduojamu priešu, su vėjo malūnais, su sužaloto proto haliucinacijomis, su bet kuo, kad tik reikėtų parodyti savo jėgą. Be jos, kaip paaiškėtų, daugiau nieko ir nėra.

Neapykanta kitai rasei, tautai, orientacijai, kitokiam mąstymui ir mintims. Apgailėtina. Jie – tėvynės gėda. Motinų skausmas. Protėvių širdgėla. Grėsmė demokratijai. Istorinis regresas. Savarankiško mąstymo neturėjimas. Juos reikia užjausti ir uždrausti.