Kelis pastaruosius mėnesius Lietuvoje itin suaktyvėjo svastikos garbintojai, teigiantys, kad svastika yra tikrasis Lietuvos, kuri, jų nuomone, kadaise vadinosi Sarmatija, simbolis. 2010 m. vasario 16-ąją jie demonstravo plakatus su svastikomis Klaipėdos centre, o kovo 31 d. svastikos mirgėjo Vilniuje, prieš prezidentūros langus.
Viešas nacistinės svastikos demonstravimas Lietuvoje yra uždraustas, tačiau svastikos garbintojai teigia, kad svastika – ne nacistinis, o senovės Sarmatijos simbolis. Be to, savo plakatuose jie iš tikro vaizduoja ne 1933-1945 m. nacistinės Vokietijos simbolį (juodą svastiką baltame apskritime ant raudono fono), o Lietuvos archeologinių radinių nuotraukas. Vis dėlto svastiką, jei ją ir pripažinsime vienu seniausių įvairių tautų simbolių, XX a. viduryje visiškai diskreditavo naciai ir užkirto kelią bet kokiam šio ženklo naudojimui kitokia, ne nacistine, prasme.
Kad atsakytume į diskusijos antraštėje suformuluotą klausimą, turime trumpai panagrinėti hipotezę apie Sarmatijos egzistavimą. Sarmatijos mitą yra gana tiksliai įvardijęs V. V. Landsbergis: „Prieš tūkstantį metų pieštuose Europos žemėlapiuose randame valstybę, vadinamą Sarmatija. Ji apima didžiąją dalį Europos, driekiasi iki pat Kaukazo, iki Rusijos platybių. Jos centre randame Nemuną bei dabartinę Lietuvą. Vėlesniuose žemėlapiuose centrinėje Sarmatijos teritorijoje susiformavo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.“
Norėdami susieti senovės Lietuvą su svastikos simboliu, turime teigiamai atsakyti bent į tris klausimus:
1) Ar Sarmatija iš tikro egzistavo?
2) Ar Sarmatijos simbolis yra svastika?
3) Ar Sarmatija yra senovės Lietuva?
Deja, atsakydami „taip“ į visus šiuos klausimus, svastikos garbintojai remiasi tik miglotomis hipotezėmis ir etimologiniais kalbiniais žaidimais. Sarmatijos mitas grindžiamas senovės graikų ir vėlesniais žemėlapiais (dažniausiai – 1598 m. Ptolemėjaus nupieštu žemėlapiu), kurie labai plačiai interpretuojami. Senovės sarmatų tapatinimas su vėlesniais baltais ar LDK gyventojais grindžiamas naudojamų simbolių, ginkluotės, laidojimo bei vietovardžių panašumu, tačiau tas panašumas anaiptol neįrodo, kad sarmatai buvo tolimi lietuvių protėviai. Ypač jei turėsime omenyje, kad Sarmatijos mitą savinasi ir kai kurie rusų istorikai. Pvz., dviejų Maskvos universiteto matematikų – akademiko A. Fomenkos ir mokslų kandidato G. Nosovskio – tyrimuose stengiamasi įrodyti, jog Skitija ir Sarmatija yra senovinės rusų žemės. Galiausiai, svastikos simbolis senovėje buvo naudojamas beveik visuose pasaulio žemynuose, tad jis anaiptol ne vien senovės sarmatų, o greičiau induizmo, budizmo ir džainizmo simbolis.
Stebint Lietuvoje vykdomą svastikos propagavimo kampaniją, sunku patikėti, kad ji vykdoma moksliniais istoriniais tikslais. Greta Sarmatijos „fanatiko“ Aivaro Lileikos, save vadinančio Londono Metropolitano universiteto paskaitininku, kampanijoje aktyviai dalyvauja klaipėdietis reklaminių skydų projektuotojas Linas Zeniauskis ir vilnietis verslininkas Milvydas Juškauskas, išgarsėjęs kelių policiją demaskuojančiais filmukais. Į kampaniją įsitraukė ir ultradešinysis žiniasklaidos magnatas Kęstutis Pūkas.
Pažiūrėkime, ką gi jie propaguoja:
Linas Zeniauskis: „Taigi „patriotizmas“, t.y. tautos vertybių puoselėjimas, kviečia į žygį visus tautiečius, kurio metu atmesime primestus mums „simbolius“, atrasime tikrąsias mūsų protėvių vertybes, gyvenimo tikslus, kurie neatsiejami nuo tikrojo pasaulio suvokimo, harmonijos su gamta ir teisingos veiklos. Iškėlę šių vertybių atspindį – Saulės ženklą, išsiskirsime Europos tautų mėsmalėje savitu pasaulio suvokimu. Tuo paskatinsime visų tautų nubudimą ir padėsime atrasti prigimtinę kūrybą, augimą bei atsinaujinimą skatinantį, visiems bendrą SAULĖS ŽENKLĄ.“
Milvydas Juškauskas: „Tyrėjų išvadų visuma įrodo, kad tūkstančius metų svastikos buvo protėvių ženklai. Jais žymėtos mūsų prigimtinių savybių genuose sukūrėjų gyvenimo vietos nuo Egipto iki kur esame dabar. [...] Mūsų protėvių išeiviai prieš 3,5 tūkst. metų ir vėliau svastikas paskleidė, nuvykę gyventi Pietinėje Azijoje. Jų ir vietinių tamsių žmonių kalbų susimaišymu susidarė sanskrito kalba. Indijos, Pakistano ir Afganistano žemėse tebegyvena arijai — visiškai lietuviškos išvaizdos mėlynakiai, žaliaakiai, šviesiaodžiai.“
Taigi svastikos garbintojų kampaniją reikėtų kildinti iš pastaruoju metu visoje Rytų Europoje suvešėjusio kraštutinio nacionalizmo ir tautinės bei rasinės viršenybės siekių. Tai dar viena nacionalizmo ir rasizmo grimasa. O gal aš klystu?
