Tu sprunki pro užkardas, per ugnį, akyse – šviesa, delne – svirtis, bet tavo tikslas – vaiduoklis.

Būdamas gana suaugęs, pirmąkart apsilankiau Maskvoje 1999 metais, kai įsiprašiau į kompaniją tėvui, važiavusiam nuimti nuo įskaitos pagal įgaliojimą pirktą „devintuką”. Mieste užtrukome porą dienų, nes pirmas bandymas pakliūti į valstybės įstaigą žlugo. Ji nedirbo dėl netikėto naujo premjero Putino vizito į Dmitrovą. Atsiradusį laisvą laiką mes praleidome lankydami muziejus ir įžymias Maskvos vietas.

1991-ųjų rugpjčio 31-osios vakare keturiese žaidėme „durnių” – kartu su teta ir jos vyru. Tuo metu per televiziją pranešė apie sprogimą parduotuvėje Maniežo aikštėje. Vos prieš kelias valanda mes buvome užsukę į tą Lužkovo epochos paminklą ir pasivaikščiojome požemiuose įrengtais aukštais.

Dabartiniai teroro aktai metro priminė man 1991-aisiais išgyventus jausmus. Tada negalėjau suprasti teroristų, norėjusių nužudyti jiems nežinomus žmones, tikslų ir motyvų. Kiekvienas naujas teroro aktas stiprino šitą nesuvokimo jausmą. Bet po tiek metų ir šitiek sprogimų paveikslas susidėliojo.

Žvelgiant į Rusijoje įvykdytus sprogimus, į akis krinta neįtikėtinas skirtumas tarp mūsų laikų teroro aktų ir politinio terorizmo praeityje, bent jau to, kuris buvo visuomenės dėmesio centre. Ano terorizmo aukomis buvo korumpuoti oficialūs asmenys, policijos vadovai, prezidentai ir kiti elito atstovai, kuriuos baudė už veiklą, kurią vienos ar kitos politinės jėgos laikė pavojinga ar kenksminga. Dabar gi žūsta atsitiktiniai žmonės, kurie asmeniškai niekuo nenusikalto politiniams priešininkams ir nukentėjo tik todėl, kad atsidūrė ten ne laiku ir ne vietoje.

Galbūt dėl šiuolaikinių apsaugos priemonių politinis elitas tapo sunkiau pasiekiamas teroristams, todėl šie pakeitė savo veiklos taktiką, imdami žaisti akto vietos ir laiko nenuspėjamumu. Vis dėlto svarbesnė priežastis yra ta, kad pasikeitė patys teroristai. Seniau veikę teroristai stengėsi pašalinti kliūtis, kurios trukdė judėti į ateitį, į nuostabų naują pasaulį. Juos skatino siekis sukurti tuometinei tikrovei alternatyvią realybę. Šis siekis atrodė paprastas ir ranka pasiekiamas pašalinus nedideles kliūtis.

Tačiau palikime nuošalyje tokio požiūrio teisingumą arba klaidingumą ir atkreipkime dėmesį į motyvaciją. Dabartinėje epochoje, kuri nesiūlo jokių alternatyvų, terorizmas irgi nieko nesiūlo. Jis nenukreiptas į teigiamus pokyčius, jis išvis nesiekia kokių nors permainų. Šiandien kiekvienas teroro aktas – tai kovojančių pusių, susikibusių mirtiname susirėmime dėl įtakos tam tikrose pasaulio dalyse, jėgos demonstravimas.

Vienintele šių jėgų, nepateikiančių į ateitį orientuotų alternatyvų, ideologija tapo nacionalizmas ir religinis fundamentalizmas, kurie yra nukreipti į praėjusį „aukso amžių”. Akivaizdūs gyvenimo lygio skirtumai, socialinė nelygybė ir perspektyvų trūkumas gimdo nusivylimą ir susierzinimą, kuriuos lydi sumaniai kurstoma tautinė ir religinė nesantaika.

Viso to rezultatas – šiandien vyraujantis terorizmo tipas. Niekuo dėtų žmonių žudymas atima iš teroristų tos šalies, prieš kurią jie kovoja, žmonių simpatijas. Tokie teroro aktai tik suvienija gyventojus su valdžia ir priverčia atiduoti dar daugiau politinių laisvių dėl vadinamojo „saugumo”.

Šis procesas vystosi toliau pagal visiems gerai žinomą spiralę. Valstybė negali nusileisti teroristams, nes tada parodytų, jog toks politinio šantažo būdas yra efektyvus ir bus naudojamas vis dažniau ir dažniau. Todėl dabartis tokia žiauri. Valstybė ir visuomenė sudaro visas sąlygas terorizmui atsirasti, tačiau kartu jos paverčia terorizmą visiškai beprasmišku. Tai, kas šiandien vyksta, primena begalinį teniso mačą, kuriame teroristai ir valstybės struktūros apsikeičia smūgiais, dažniausiai kliūdydami tinklą – visuomenę.

Akivaizdu, kad ydingą ratą galima bus pertraukti tik tada, kai vėl atsiras kitokios ateities vizijos, kurios bus patrauklios visuomenei. Tačiau istorija gali ironiškai pajuokauti, jei alternatyvų bus ieškoma praėjusiuose „aukso amžiuose”.

Iš www.rabkor.ru vertė E.B.