Šiemet, kaip ir prieš dvejus metus, konservatoriai vėl nutarė prisiminti Smetonos laikus, kada Gegužės 1-osios šventė buvo uždrausta. 2008 m. gegužę konservatorius Jurgis Razma siūlė ją išbraukti iš valstybinių švenčių sąrašo, nes jos neva niekas nešvenčia. Šiemet bandoma vėl, tik gudriau. 2010 m. kovo 22 d. Seime užregistruotos dviejų dešiniųjų – Č. Stankevičiaus ir S. Pečeliūno – įstatymų pataisos, pagal kurias Tarptautinė darbo diena netektų valstybinės dienos statuso.
Gegužės 1-osios šventė pagal šį siūlymą susikeistų vietomis su Konstitucijos diena (spalio 25-ąja). Tarptautinė darbo diena taptų „atmintina diena“, o Konstitucijos diena taptų valstybine švente. „Taip būtų laikomasi daugelio demokratinių teisinių valstybių tradicijų ir išreikšta ypatinga pagarba savo Konstitucijai, kaip fundamentaliam Tautos aktui, įprasminančiam Lietuvos valstybę – bendrą aukščiausiąjį visuomenės gėrį“, – rašo iniciatyvos autoriai. Apie Gegužės 1-osios statuso pažeminimą jie kalba daug trumpiau: „Pagal prasmę ir analogiją jai labiau ir derėtų tokia būti“.
Tiesa, šio sumanymo įgyvendinti greičiausiai nepavyks. Mat Seimo kanceliarija priminė, jog darbo kodeksas buvo keistas 2010 m. gruodžio 21 d., todėl nauji DK pakeitimo projektai gali būti pateikiami Seimo plenariniame posėdyje ne anksčiau kaip 6 mėnesiai po to įstatymo priėmimo. Procesas pagreitėtų, jeigu įstatymo projektą teiktų Vyriausybė ar ne mažiau kaip penktadalis visų Seimo narių.
Šventė, žinoma kaip Tarptautinė darbo žmonių solidarumo diena, švenčiama 66-iose pasaulio valstybėse. Šventės istorija prasideda nuo 1886 metų, kai gegužės 1 dieną Amerikos darbininkai surengė streiką, reikalaudami aštuonių valandų darbo dienos. Čikagos policija, vykdydama valdžios ir darbdavių nurodymus, apšaudė streikuojančius darbininkus, tačiau darbininkų reikalavimai buvo patenkinti – JAV darbo federacija paskelbė istorinį sprendimą, kad darbo diena turi trukti ne ilgiau kaip 8 valandas.
1889 metų liepą II Internacionalo Paryžiaus kongresas Čikagos darbininkų akcijai atminti nusprendė gegužės 1 dieną rengti kasmetines demonstracijas. Pirmą kartą Tarptautinė darbo žmonių solidarumo diena buvo paminėta 1890 metais Austrijoje ir Vengrijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Danijoje, Ispanijoje, Italijoje, JAV, Norvegijoje, Prancūzijoje, Švedijoje ir kai kuriose kitose šalyse.
Lietuvoje Gegužės 1-oji minima nuo 1892 metų. Pradžioje tai buvo negausūs darbininkų susibūrimai, vadinami gegužinėmis, vėliau imta kelti socialinius bei politinius reikalavimus. Caro valdžia prieš darbininkus siųsdavo policiją ir kazokus. Susikūrus nepriklausomai respublikai, darbininkai iki 1928 m. galėjo laisvai ją švęsti, nors valdžia mėgino jai suteikti kitą prasmę, pavyzdžiui, laikyti medelių sodinimo diena. Vėliau autoritarinis Smetonos režimas visai uždraudė šventimą ir Gegužės 1-oji tapo eiline darbo diena.
Sovietmečiu Lietuvoje Gegužės 1-oji buvo laikoma pagrindine valstybine švente. Ji virto visiška šios šventės parodija. Darbo žmonių solidarumo šventė buvo švenčiama tuo metu egzistavusio valstybinio kapitalizmo ir biurokratinės diktatūros inicijuotomis priverstinėmis demonstracijomis bei darbo žmonių „dėkingumo” mitingais.
1990 m. atkūrus Lietuvos valstybingumą, valdžia Gegužės 1-ąją ėmė ignoruoti, vadindama ją Rusijos komunistų pramanu. Tik 2002 m., praėjus 12 metų, Lietuvoje pirmą kartą vėl oficialiai, t. y. valstybės lygiu, buvo paminėta Gegužės 1-oji – Tarptautinė darbo diena. Nuo to laiko beveik kiekvienais metais Seimo dešinieji siūlo išbraukti Gegužės 1-ąją iš valstybinių švenčių sąrašo.
