Kartais atrodo, kad įdomiausi istoriniai faktai į dienos šviesą iškyla tik tada, kai tampa nebegrėsmingi arba kai iš gyvenimo pasitraukia tiesioginiai tų įvykių liudininkai bei dalyviai. Tačiau įvyksta ir istorinių nesusipratimų, kai konfidenciali, vyriausybes kompromituojanti informacija patenka į viešumą niekam to nesitikint.

Viena valdančiajam Vakarų pasaulio elitui ypač nepatogi tiesa į dienos šviesą iškilo 1990 m. rugpjūčio 3 d., kai Italijos ministras pirmininkas Giulio Andreotti viešame pareiškime pripažino apie Šaltojo karo metais šalyje veikusios pogrindinės sukarintos struktūros, pavadintos „Gladio“ vardu, egzistavimą. Šie Giulio Andreotti žodžiai davė pradžią klausimų bangai apie apskritai visose Vakarų Europos demokratinėse valstybėse egzistavusias taip vadinamas slaptąsias „Stay Behind“ grupes.

Kas tai? Nauja sąmokslo teorija, atsakomasis KGB propagandinis smūgis ar tiesiog nepatogūs istoriniai faktai, į kuriuos vengiama ieškoti galutinio atsakymo? Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikėtų grįžti į praeitį.

Po Antrojo pasaulinio karo JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybės sunerimo dėl naujo karo – tik šį kartą su Sovietų Sąjunga – grėsmės. Nenorėdami, kad pasikartotų 1940 m. scenarijus, kai žaibiškas Vokietijos puolimas Vakarų fronte ilgam palaužė Vakarų Europos valstybių pasipriešinimą, sąjungininkai ypatingą dėmesį sutelkė galimo partizaninio pasipriešinimo formoms priešo užnugaryje. Šių grupių organizavimas, parengimas ir apginklavimas buvo patikėtas slaptosioms amerikiečių bei anglų tarnyboms.

Skubiai paruošti pogrindinį pasipriešinimą reikėjo ir pačioje Vokietijoje. Turint omenyje būsimo priešo pobūdį, sąjungininkams reikėjo kovos veiksmų patirties turinčių „specialistų“, kurie be to turėjo būti tikrais komunizmo priešais. O jų netrūko ką tik pralaimėjusios karą nacistinės Vokietijos karinėse pajėgose. Taigi tuo metu, kai Niurnberge vyko aukštų nacių pareigūnų teismas už nusikaltimus žmonijai, amerikiečių ir anglų slaptosios tarnybos į antisovietinio pasipriešinimo grupes bendradarbiauti (ar dar tiksliau – dirbti) kvietė buvusius nacius.

Pavyzdžiui, 1986 m. JAV Teisingumo ministerija viešai pripažino, jog CŽV (Centrinė žvalgybos valdybos) pirmtakė CIC 1947 m. užverbavo aukštą nacių pareigūną Klausą Barbie. Amerikiečiams nė motais buvo tuo metu Europoje paskelbta šio „Liono skerdiku“ praminto gestapininko paieška. Kai Europoje amerikiečių globojamam nusikaltėliui pasidarė nebesaugu, 1951 m. CIC padedamas jis pabėgo į Argentiną.

Ministerijos valdininkai pripažino šį faktą pabrėždami jį kaip klaidą ir užtikrindami, kad daugiau nacių verbavimo atvejų JAV institucijų istorijoje nebuvo. Christopheris Simpsonas, 1989 m. pasirodžiusioje knygoje „Blowback: The First Full Account of America’s Recruitment of Nazis and Its Disastrous Effect on The cold war, Our Domestic and Foreign Policy“ į dienos šviesą ištraukė organizuoto JAV vyriausybės bendradarbiavimo su naciais pavyzdžių ir sugriovė viešajai nuomonei skirto šalies institucijų nekaltumo iliuziją. Knygos „herojų“ sąrašas ilgas: Adolfas Eichmannas, Otto von Bolschzingas, Mykola Lebedis, Boleslavs Maikovskis…

Autorius paminėjo ir kelis lietuvius. Vienas iš jų – Liudas Kairys, tarnavęs SS dalinyje, kuris saugojo Treblinkos koncentracijos stovyklą. Po karo Vokietijoje pasilikęs lietuvis esesininkas 1947 m. buvo priimtas į  JAV kariuomenės darbo tarnybą (United States Army Labor Service Corps), kuri, knygos autoriaus teigimu, į galimą buvusių nacių kolaborantų praeitį tuo metu žiūrėjo pro pirštus. 1949 m. Liudas Kairys atvyko į JAV ir 1957 m. tapo šios valstybės piliečiu. 1984 m. Čikagos teismas pripažino lietuvį nuslėpus kompromituojančius praeities faktus, dėl kurių jis neturėjo teisės įgyti JAV pilietybę, ir išsiuntė jį į Vokietiją.

Vienas žymiausių JAV slaptosios tarnybos bendradarbiavimo su naciais pavyzdžių yra aukšto rango Vokietijos karinės žvalgybos karininko Reinhardo Gehleno verbavimo istorija. Išskirtinai apie Sovietų Sąjungą informaciją rinkęs karininkas baigiantis karui nusprendė apsidrausti nuo ateityje jam gresiančių kaltinimų karo nusikaltimais. Visą apie Sovietų Sajungą disponuojamą informaciją Gehlenas perkėlė į mikrofilmus ir užkasė Austrijos Alpėse. Paslėpta informacija buvo vertinga, tuo bent jau buvo įsitikinę amerikiečiai, nes patekęs į jų nelaisvę Gehlenas mainais už tai gavo naują darbą – toliau rinko informaciją apie Sovietų Sąjungą, tik šį kartą amerikiečiams. Buvęs nacių žvalgybos specialistas netrukdomas į naujos, „Gehlen Org“ pavadintos organizacijos gretas pakvietė dirbti buvusius nacistinės Vokietijos karininkus. 1956 m. „Gehlen Org“ tapo „Bundesnachrichtendienst“ arba BND, Vokietijos slaptosios tarnybos dalimi, o pats Gehlenas buvo paskirtas BND vadovu. Šiose pareigose jis išbuvo iki pat 1968 metų.

Greta su „Gehlen Org“ Vokietijoje CŽV organizavo ir kitas koviniams tikslams skirtas „Stay Behind“ grupes. 1998 metais išslaptinti CŽV dokumentai parodo, kad amerikiečių tarnybos aktyviai Vokietijos teritorijoje organizavo „Stay Behind“ grupes nuo 1949 iki 1955 metų.

Pranešimų apie veikiančias slaptas iš buvusių nacių sudarytas karines grupes kartas nuo karto pasirodydavo viešojoje erdvėje. Pavyzdžiui, 1952 m. buvęs SS karininkas Hansas Otto Frankfurto kriminalinei policijai suteikė informaciją apie slaptos karinės grupės, pavadintos BDJ-TD, egzistavimą. Po šio pareiškimo grupės nariai buvo suimti, vyko kratos, bet netrukus nepaaiškinus aplinkybių visi apkaltinti nariai buvo paleisti į laisvę. Teko laukti Berlyno sienos griuvimo ir G. Andreotti pareiškimo tam, kad viešoji nuomonė sulauktų išsamesnės informacijos apie „Stay Behind“ grupių veiklą.

Pats „Stay Behind“ grupių sumanymas, turint omenyje Šaltojo karo kontekstą, strategiškai gal ir buvo pateisinamas. Galima svarstyti, ar ekstremaliomis aplinkybėmis vyriausybės turi teisę, neinformuodamos visuomenės, stengtis užtikrinti jos saugumą kuo veiksmingesnėmis – ir kartais slaptomis – priemonėmis. Tačiau Vokietijoje visuomenės nepasitenkinimą pirmiausia sukėlė ne pats slaptumo faktas, o kitos valstybės – JAV – kišimasis į vidaus politiką organizuojant slaptas grupes, bei nacių įtraukimas į vadovaujančius postus svarbiose valstybinėse institucijose. Juolab, kai tos institucijos turėjo garantuoti Vokietijos piliečių saugumą – BND.

{youtube}Yvwv8dkcsK8{/youtube}

Vis dėlto Vokietijos „Stay Behind“ grupės daugiau žalos padarė pakenkdamos šalies įvaizdžiui. Žinoma, jų egzistavimas ir aktyvus nacių vaidmuo jose dar ilgam išliks aštria tema šalies viešojoje erdvėje, tačiau tai nepalyginama su Graikijos, Turkijos, Italijos „Stay Behind“ grupėmis, kurios nuėjo dar toliau – naudojo smurtą prieš taikius gyventojus.

Kalbant apie Vokietiją Šaltojo karo metais, dar galima kelti klausimą apie priemones, kurias pateisina siekiamas tikslas. Taip pat galima mėginti pateisinti tokias priemones pasirinkusius  įtakingiausius pasaulio politikus dėl paniškos komunizmo baimės. Tačiau pažvelgus į Italijoje veikusios „Stay Behind“ grupės „Gladio“ veiklą, susidaro įspūdis, kad nueita vis dėlto buvo per toli.