Kaip kokie „Titaniko“ pirmos klasės keleiviai, retai besusimąstome, jog visa gerovė, kuria šiandien, net „sunkmečio“ metais labiau bodimės, nei mėgaujamės – kad ir internetas, kuriame skaitai šiuos žodžius, – iš tikrųjų kainuoja daug daugiau nei mes už jį „mokame“. Ar pagalvojai apie tai, kad JAV, pavyzdžiui, veik šeštadalis visos šalies elektros energijos sunaudojama... tik internetui ir apskritai IT struktūrai palaikyti? Kad feisbukai dūgztų nesustodami, pasakodami apie nepaprastus, daug draugų turinčius ir originalius šio termityno gyventojus.
O štai Rajus Patelis savo įstabioje studijoje „Value Of Nothing“ argumentuotai teigia, kad McDonaldo mėsainis iš tiesų, jei jau buitiškai prašnekome, turėtų kainuoti virš 200 dolerių ir dar daugiau, nes į jo dabartinę, patetišką ir nenurungiamą dolerio (JAV) kainą turėtų būti įskaičiuota viskas – jau padaryta ir toliau daroma žala ekosistemoms, ateities kaštai, tikrieji darbo jėgos kaštai, atliekų utilizavimo kaina, neefektyvaus transportavimo, rinkodaros ir žalos žmonių sveikatai kaštai, o taip pat visuomenei keliamų problemų kaina – įskaitant tai, kad McDonalds buldozeriuoja bet kokius konkurentus ir kaina, ir pasiekiamumu.
Manau, kad Patelis pasikuklino. Tikroji pigaus mėsainio kaina dar didesnė, nes vien JAV daugiau nei pusė pagaminamo ir pateikiamo maisto – ir tai oficialūs skaičiai – yra tiesiog... išmetama. Kraupu, jei suvoksime ir kitą šiuolaikinę proporciją – šiandien „civilizuota“ žmonija supleškina bent dešimt kalorijų, kad galų gale įsisavintų vieną.
Ir kai eilinį kartą maigai mobilaus telefono ar žaidimų įrenginio mygtukus, pauostyk, ar nejauti kraujo kvapo, nes tikroji šių prietaisų kaina įskaičiuoja ne tik jau užprogramuotą šių laiko švaistytojų nuvertėjimą, bet ir koltano – ypač jei jis iš Kongo respublikos – realiąją kainą: nesibaigiančius, kaip ir Afrikos deimantų, karus, apsigimimus, ir vaikų, gyvų palaidotų koltano kasyklose, kraują. Ne taip svarbu, kuri korporacija išsigins, kad savo prietaisų gamybai ji, dievaži, nenaudojo Konge iškasto koltano, svarbu žinoti tik tiek, kad a) be iš koltano rūdos išgaunamo tantalito neveiks nė vienas šiuolaikinis kondensatorius, naudojamas mažuose elektronikos prietaisuose b) Kongo respublika turi 70-80 procentų žinomų koltano išteklių.
Ir ne tik mūsų „mobiliakai“ kainuoja gerokai daugiau nei už juos mokame. Kiekvienas kilometras, kurį nuvažiuoji automobiliu, irgi turi užslėptą, tikrąją kainą – be taršos, žalos, kurią bendruomenėms daro beatodairiška naftos gavyba, be nesustabdomai besiplečiančio kelių tinklo, grūsčių, beprotiškų karų Artimuosiuose Rytuose ir kitur, be kitų narkotinės priklausomybės nuo naftos kaštų, visuomenė moka ir galimybių kaštus.
Kurie yra milžiniški. Dar didesni, nei ICTA (International Center For Technology Assessment) įvertinta „realioji“ benzino kaina – veik 10 Lt už litrą (ir tai be akcizų, PVM etc!). Kiekvieną kartą, kai užvedi automobilį ir išgirsti galingą kad ir „Fiat 500“ variklio gaudimą, vargu ar pagalvoji, jog litras benzino yra tikra energijos bomba – veik 33,000 BTU, arba beveik 10 kWH energijos, kuri vėlgi, kalbant patetiškai, veik Paretto principu, tiesiogiai išvaistoma, nes tik 20 proc. benzino energijos judina automobilį iš taško A į tašką B. Visa kita tarnauja... kam? Varikliui atšaldyti, kuro mišiniui pateikti ir paruošti, išmetamosioms dujoms nutildyti bei nukenksminti, akumuliatoriams krauti, trinčiai ir pasipriešinimui įveikti, ką jau bekalbėti apie žemo dažnio garsiakalbius bagažinėje bei langų pakėlimo mechanizmus arba apie beprasmiškai didelį šiuolaikinio automobilio svorį – kiekviena nauja laida išeina ir pasunkėjusi, ir padidėjusi.
O štai elektriniame automobilyje, kaip ir troleibuse, viskas daug paprasčiau. Ir efektyviau. Neseniai su sūnumi kaimynų išmestą dviratį perdarėme į elektrinį ir likome be žado: juo pasiekiame iki 70 km/h, vienu pakrovimu lengvai nuvažiuojame 30-50 km, o jei naudotume brangesnes baterijas, lengvai šį atstumą patrigubintume, ir ką? Ogi nieko, važinėjame ir švilpaujame. Jei du absoliutūs profanai gali susimeistrauti dviratį, kuris patenkina 90 proc. jų transporto reikmių (juolab, kad vidutinis urbanizuotas „civilizuotų“ kraštų gyventojas labai retai nuvažiuoja daugiau nei 50 km per dieną), ką veikia visa ši milžiniška naftos kulto infrastruktūra – pradedant automobilių gamintojais, baigiant naftos produktų pardavėjais? Juolab kad čia, Amerikoje, žmonės be ypatingų įgūdžių, įrankių ar technologijų senus Mk I Golfiukus ar Mazdutes (seniau automobiliai buvo lengvesni) persidaro į elektrinius tiesiog garažuose ir varo į dragų lenktynes, kuriose benzininius monstrus dursto kaip pašautus asilus.
Tad negi visas šis naftos-karo industrinis kompleksas su milijonais specialistų, vadovų, holdingų, gamyklų, degalinių, dirbtuvių, gamintojų ir pardavėjų negali pagaliau išgimdyti kažką efektyvaus? Tikrai ne. Ir be Ensteino aišku, kad mąstymo būdas ir pasaulėžiūra apskritai, kuri ir sukūrė šias problemas, tikrai nepadės jų išspręsti. Todėl ir toliau puoselėjame brangų, neefektyvų, ei, net pražūtingą narkotinį naftos kultą. Taip paprasčiau. Bet gerokai brangiau. Reiškia, kai kam pelningiau.
Dickas Cheney‘is, turbūt svarbiausias karo Irake iniciatorių, yra vienareikšmiškai pabrėžęs – amerikietiškas gyvenimo būdas nebuvo, nėra ir nebus derybų ar kompromisų objektas. Supratai? Daugiausiai kuro ir visa kita ko vartojanti pasaulio šalis, kuriai – jei visi taip gyventume – išlaikyti reikėtų dar 4-5 tokių planetų kaip mūsų, oficialiai net nesiruošia svarstyti, kiek iš tikrųjų toks gyvenimo būdas kainuoja. Juo labiau jį riboti.
Ir jei kalbame apie tai, kiek iš tikrųjų kainuoja mūsų „civilizuotas“ gyvenimo būdas, turime kalbėti ir apie tiesioginį, masišką, tikrai kvapą gniaužiantį jo rezultatą. Dvokiančias, pūvančias, viską teršiančias, toksiškas ir niekad nesibaigiančias, reguliariai ir neišvengiamai iš visur, kur tik pasirodo „civilizacija“, plūstančias šiukšles. Atmatas. Šūdus, jei norite. Šūdų ir šlamšto lavinas. Jei anksčiau žmonės kas savaitę vis ką paaukodavo kokiam girių dievui, tai dabar kaip užhipnotizuoti rituališkai, kiekvieną dieną, ar savaitę – kaip čia, Amerikoje – tempia savo 300 l talpos ar didesnę auką Šūdų dievui, pabaisai, kuriai pelningai tarnauja visa armija „perdirbimo pramonės“ klapčiukų. „Perdirbimo pramonė“? Gal kur nors Austrijoje, kur utilizavimo fabrikai primena kosmines stotis. Nei Kinijoje, nei čia, JAV, nei Rusijoje, nei juo labiau Kariotiškėse „perdirbimas“ didžiąja dalimi nėra perdirbimas, tai tiesiog... išmetimas. Užkasimas. Paslėpimas.
O slėpti turime ką. Ir turėsime. Niekam ne paslaptis, kad dauguma šiandien parduodamų buities prekių, kurios dar niekada nebuvo tokios pigios, ir kurių niekad nebuvo taip apstu, yra sukurtos taip, kad kuo greičiau atsidurtų šiukšlyne. Kodėl? Todėl, kad tik taip galima skatinti vartojimo augimą. Ne vartojimą per se, bet – esminis skirtumas – nesustabdomą jo augimą. Tai ir yra šiuolaikinio kapitalizmo mantra: augti, augti, ir dar kartą augti.
Vartotojas, kuris iš kartos į kartą perduoda... šaldytuvą, ar dviratį, ar automobilį, ar marškinius, rinkodaros akyse šiandien yra tiesiog iškrypėlis. Be to, nestabdomas, o šiandien net dirbtinai ir įžūliai stimuliuojamas gerovės, ekonomikų, BVP ir visa kita ko augimas neišvengiamai sukelia įvairius pašalinius poveikius, kad ir Greshamo efektą, kurį Friedrichas Engelsas (beje, niekada nemaniau, kad savo noru kada nors prie šio mąstytojo grįšiu – ogi va) apibūdino elementariai: „Kiekybė išstumia kokybę“.
Greshamas buvo šešioliktojo amžiaus britų pirklys. Jo dėsnis, kuris, panašu, šiandien tapo visuotiniu, yra paprastas: blogi pinigai išstumia gerus. Prastesnės prekės išstumia geras. Prastos paslaugos išstumia kokybiškas. Prastas darbas irgi nugali, kad ir kaip nebūtų apmaudu, gerą darbą. Jei abejoji, pasižiūrėk į valdininkus, mokytojus ar „mokslo darbuotojus“ – kam dirbti lengviau? Ar tam, kuris dirba itin gerai, be kompromisų, ar tam, kuris tiesiog prisitaiko ir vegetuoja?
Jei, tarkime, rinkoje pasirodys prastesnės kokybės marškinėliai po 6 litus, toje pačioje parduotuvėje taps vis sunkiau parduoti kokybiškus marškinėlius po 20 litų, kol galų gale visi nešios marškinėlius po 9 litus, ir bus nepaprastai patenkinti taip sutaupę. (Nesvarbu, kad kokybiškų marškinėlių gamintojai bankrutuos, o šlamštininkai skaičiuos didžiulius viršpelnius.) Tai šiandien, kai tapome Kinijos industrine išviete, yra taip akivaizdu, kaip niekad: amerikiečiams rūbai per tris dešimtis metų atpigo 30 procentų, transporto priemonės ir jų priežiūra – 24 procentais, buitinė technika – tokia sovietinių dolerinių parduotuvių pažiba – per pusę, ir t.t.
Ir to gero yra daug daugiau – tikras nemokamas „bonusas“. Trumpėja vartojimo ciklai, greitėja mados, vis sparčiau skelbiamos naujos vartojimo psichozės. Štai McDonaldo bulvyčių porcija nuo 1955-ųjų išaugo 200 procentų, vidutinio amerikietiško namo dydis nuo 1970-ųjų padvigubėjo, veik 99 procentai – įspūdinga – to, ką šiandien patriotiškai vartodamas amerikietis įsigyja, po pusmečio jau atsiduria šiukšlėse, o šių nuo 1970-ųjų padaugėjo bent dvigubai.
Maža to, XXI-ojo amžiaus šiukšlės bene dvigubai toksiškesnės nei anksčiau – neseniai Kanados tyrėjai paskelbė, kad ir mes, homo sapiens, šiandien per capita esame prisipumpavę tiek konservantų, kad mūsų... laikykitės... lavonai išsilaiko daug geriau, nei bet kada iki šiol. Palaukime, kol šiuos tyrimus kas nors pakartos, kad galėtume drąsiai teigti – užsikonservavome.
Tačiau jei stulbinančios mokslo ir technikos pažangos dėka galėsime tapti veik nemirtingais, mūsų gerovė taps – paradoksalu – dar mažiau vertinga. Juk paskolas galėsime imti, tarkim, trims šimtams metų ir su atidėtu palūkanų mokėjimu, tad dar daugiau pinigų – jei tik sugebame juos „užkalti“ – kiekvieną mėnesį liks įsigyti tam, ko dar nespėjome įsigyti. Tiesiog ultimatyvi šių laikų antžmogio megavartotojo vizija pagaliau įgyvendinta: tik pagalvokite, kaip kils „civilizuotų“ kraštų BVP, jei visi ims dar smarkiau dirbti ir vartoti tarsi būtų nemirtingi.
Klausimas – kas už šią nesibaigiančią fiestą pagaliau turės sumokėti tikrąją kainą.
Kas gi daugiau. Tu, aš, mano vaikai ir tavo vaikai, jei tik jų turėsi. Todėl, kad mes su tavim esame tiesiog neracionalios būtybės. Žmonės. Kartais kažką padarome protingai, kartais nelabai, bet menkai tegalime suvokti, kas esame ir kuo norime būti, ir kodėl, lydekai paliepus, kažkam panorėjus, turime kažkuo būti. Nes, primenu, esame iš prigimties neracionalūs. Tad tuo visada naudojasi tie, kurie yra racionalūs. O kas jie?
Racionalūs individai „atlieka Dievo darbą“ – bent jau taip savo veiklą interviu FT apibūdino LLoydas Blankfeinas, überbanko „Goldman Sachs“ vadovas. „Goldman Sachs“ yra ne tik vienas iš didžiausių ir aršiausių bankų pasaulyje, šiandien „Goldman Sachs“, kartu su kitais „per dideliais, kad sugriūtų“ (TBTF – „Too Big To Fail“) realiai diriguoja viso pasaulio finansams. GS yra visur – JAV Iždo departamente, Federalinių Rezervų banke, kitų šalių bankuose, vyriausybėse, TVF ir visur kitur, kur tik priimami išties esminiai sistemos sprendimai. GS gali tampyti už virvučių ne tik tokius gigantus, kaip AIG ar FED, GS tampė ir tampo net valstybes – kad ir kapitaliai pasišiukšlinusią Graikiją, o tuo pačiu ir mūsų simboline betampančią Europos Sąjungą.
Kiekvienas GS darbuotojas, gavęs tikrą svajonių darbą šiame überbanke, yra kaip karys. Čia turi atiduoti save 110 procentų, ir, žinoma, būti pasiruošęs dirbti, kada tik prireiks, maža to, turi būti pasiekiamas ir dieną, ir naktį. Žinoma, vien pasiaukojimo neužtenka – čia ne aukotis pasiruošusių Pupų Pėdų kompanija. Kiekvienas naujas darbuotojas vos ne kaip scientologų bažnyčioje pereina dešimtis pokalbių, ir turi įrodyti, jog yra tikras žaibas. Tad GS – kaip kumštis. Arba, anot dabartinio amerikietiško stereotipo, aštuonkojis, pasiruošęs įkišti savo slidžius čiuptuvus bet kur, kur tik galima šauniai pasipelnyti. Pelnu GS, kaip ir mafijos gaujoje, dalinamasi su visais darbuotojais, ir proporcija išties dosni – vien 2009-aisias, iš karto po to, kai GS mokesčių mokėtojų pinigais buvo ištrauktas iš nedidelio, tačiau kritinio fiasko, kiekvienam darbuotojui teko daugiau nei 700.000 dolerių. Net Wall Streeto kontekste tai fantastiniai skaičiai, juolab kad GS, kaip dievadarbius, iš tiesų sergsti dieviška malonė ir apvaizda – įtariu, GS samdo angelus sargus savo veržliausiems prekijams, nes GS prekyba finansų rinkose bet kuria prasme yra fenomenali, vien per trečią 2009 m. ketvirtį GS sugebėjo net 46 dienas laimėti po 100 milijonų dolerių ir daugiau, ir teturėjo vieną (!) vienintelę ribotų nuostolių dieną.
Antra vertus, nieko nuostabaus. GS tėra pavyzdinė korporacija, kapitalizmo šerdis. O „kapitalizmas tėra įstabus tikėjimas, kad didžiausi žmonijos niekšai darys niekšingiausius dalykus didžiausiai visų žmonių naudai“, – rašė šiuolaikinės „į žvaigždes per beribius deficitus“ paradigmos autorius Johnas Maynardas Keynesas. Šiuolaikinis „juridinis asmuo“ yra racionalus, pragmatiškas, bet kuriom aplinkybėm pelno ir naudos bet kokia kaina siekiantis vienetas. Tai bendrovės, kurios jau seniai tapo galingesnės ir didesnės nei ištisos valstybės, kurios gali užsakyti bet kokią muziką, kurios reikia, kad milijardai neracionaliųjų, pasimetusių, užliūliuotų ir „mąstančių“ individų šoktų tai, ką reikia šokti. Visa tai, ko mokiausi MBA, – apie socialinę bendrovių atsakomybę, apie visuomenės interesą ir t.t. – tėra niekaip nepritaikoma teorija. Nes kad ir kokia žavi būtų vaikiškas sauskelnes gaminančios bendrovės vizija ir misija, ji padarys viską, kad lėliukai sauskelnes nešiotų bent iki 16. Juolab, kad ir kokius gražius bukletėlius „apie sveiką gyvenimo būdą“ bedalintų cigarečių gamintojai, jie vis tiek parduoda mirtį.
Šiuolaikiniai MBA – verslo jėzuitų – mokslai „progresyviausiuose“ universitetuose moko daug svarbesnių dalykų. Štai tarp rinkodaros „case studies“ rasime rekomendacijų, kaip pateikti mobiliojo telefono sąskaitą klientams taip, kad jie nesugebėtų suvokti, kodėl tiek daug moka už paslaugą, ir tada pasiūlyti „neribotą“ planą, kuris leistų už tą pačią paslaugą iš esmės paimti dar daugiau, nes, priminsiu, esame neracionalios būtybės, ir dažniausiai mūsų ateities projekcijos ar net praeities rekolekcijos tėra stulbinančiai klaidingos haliucinacijos. (Neseniai padarytas tyrimas Kalifornijoje byloja apie tai, kad čia mobiliojo ryšio klientai, pasirinkę „neribotus“ planus, perskaičiavus viską tikrąja kaina, mokėjo net 3 dolerius už pokalbių minutę!)
Tad ką turime šiandien? Privatizuotą planetą.
Kažkada verslesni, įžūlesni ar tiesiog mėlyno kraujo turintys individai savindavosi tik „bendrąsias“ žemes – the commons, vėliau – ir bėdžių žemes, ir miškus, kaip ir Britanijoje, kapitalizmo lopšyje, taip priversdami milijonus masiškai slinkti į miestus ir tapti pigia, lengvai drožiama darbo jėga. Kiek vėliau lygiai tokiu būdu iš savo žemių buvo išstumti, išnaikinti ir išniekinti čiabuviai visose imperijų kolonijose. Ar žinai, kad net iki 1967 m. Australijos įstatymai aborigenus traktavo kaip „fauną“?
Šiandien „fauna“ tapome visi mes. Ir net jei Tamsta esi pasiturintis verslininkas, juo labiau turėtum suvokti, kad pluši sistemai, kuri bet kada gali pasisavinti tiek tavo turto, kiek jai reikės, netgi nuspręsti, ar tavo verslas apskritai gali egzistuoti. Dar prieš penkiasdešimt metų JAV galiojo net 90 proc. pajamų mokestis, bet kažkodėl JAV netapo Jungtinėmis Socialistinėmis Amerikos Valstijomis. (Bet ar tikrai? „Kai žiūri į prarają, praraja žiūri į tave“, – sakydavo Nietzsche.) Gal būtų ir šaunu, socialinė lygybė visada turėjo privalumų, ypač jei galėtume pasitikėti demokratiškai išrinktomis valdžiomis, bet... bėda tik tokia, kad net ir demokratiškai išrinktos valdžios atsiskaito ne žmonėms. Pirmiausia jos turi atsiskaityti kapitalistams. Kad ir iš bėdos traukdamos investicinius bankus, bet leisdamos bankrutuoti tiems, kurie nėra tiek įtakingi. Verta vėl prisiminti Marxą ir Engelsą, iš kurių taip tyčiodavausi universitete – anot jų, valstybės valdžia tėra komitetas, tvarkantis buržuazijos reikalus.
Nenuostabu, kad „faunos“, kuri liko privatizavus planetą, teisės ir laisvės iš esmės veikia loterijos principu. Tai šauniai apibendrino filosofas Jerry‘is Cohenas, apibūdinęs mūsų „galimybes“, „teises“ ir „laisves“ kaip popierinius loterijos bilietus, kurie jų turėtojui (ar laimėtojui) leidžia įvairiausius dalykus: „aplankyti sergančią mamą“, „išsinuomoti automobilį“, „suremontuoti virtuvę“, „gauti vaistų“, „nuspręsti, kas vadovaus miestui“ ir t.t. Kapitalizmas išdalina šiuos bilietėlius atsitiktine tvarka, ir esi laisvas kolekcionuoti bilietėlius toliau – panašiai, kaip investicinius čekius Lietuvoje prichvatizacijos metu. Tiek žinių. Kuo daugiau bilietėlių, tuo daugiau laisvių, tuo daugiau teisių. Neturi bilietėlių ir prikreti kažką be jų – sėdi į cypę. Tad kapitalizmas – arba dabartinė dominuojanti sistema planetoje – veikia kaip sovietinė čekių ar profsąjungos talonėlių sistema: pinigai tėra teisė turėti teises. Neturi pinigų, neturi ir jokių teisių: mirsi patvoryje, beteisis, spuoguotas ir jaunas.
Ar rašau suprantamai? Tuoj turėtų ateiti mažytis „a-ha“, kuris man, tuo metu, kai apie tai galvojau, kažkodėl asocijavosi su buku amerikietišku filmu apie kažkokią pabaisą, kuri „pavogė Kalėdas“.
Būtent! Kapitalistai per se, vienai žmonijos daliai padalinę daugiau bilietėlių, o kitai jų visai nedavę, nupirko viską. Indėnams tiko spalvoto stiklo gabaliukai, o mums užteko ir popierėlių, kad niekad nesustojančios, mūsų pačių protėvių sukurtų godžiausių ir galingiausių žmonijos istorijoje kapitalizmo rinkų subjektais taptų viskas, kas iki šiol nebuvo parduodama: žemė, oras, žaliavos, visa ekosistema, mūsų pačių laisvės ir galimybės, net kūryba: muzika, menas ir kas dar? Šlamštas, teršalai ir atliekos, nes kapitalizmas šiandien sugeba išspausti naudą net leisdamas arba uždrausdamas teršti, nepaisant to, kad totaliai išdergėme viską, ką tik buvo galima išdergti. Mūsų veikla šiandien visų kitų gyvybės rūšių išnykimo galimybes padidino net 1000 kartų, palyginus su „normaliu“ jų išnykimo procesu, teigia „Millenium Ecosystem Assessment“ projekto, kurį inicijavo JTO, UNESCO ir kt., tyrėjai.
Ar tai nereiškia, kad tūkstantį kartų padidėjo galimybė, jog totaliai apšnerkštoje planetoje liksime vieni? Neįtikėtinas progresas. Kas buvo niekas, tapo viskuo. Ironiška, nes „ant puodo“ liko proletariatas, kitaip vadinamas „masėmis“, „vartotojais“, „rinkėjais“ ar tiesiog „fauna“. O viskuo tapo mūsų nebevaldoma, karinga ir itin produktyvi kapitalistinė – kad ir kaip man kažkada patiko šis žodis – sistema.
Nieko. Kažkada nušvitęs, Mikė Pukuotukas yra pasakęs: „Nenuvertinkite Nieko Nedarymo vertės, kai tiesiog judi pasroviui, klausydamasis visko, ko negali girdėti, ir nekreipi dėmesio“. Net neįsivaizduojate, kiek visko galima nuveikti, jei nieko neveiki. Bet apie tai kitą kartą.
O štai dar viena istorija apie nieką:
Straipsnis šiek tiek sutrumpintas. Visą tekstą rasite www.mindgasmic.com
