Vokiečių anarchistas Maxas Nettlau savo darbe „Anarchizmas ir religija“ rašo: „Vienintelis ryšys tarp anarchizmo ir religijos yra tas, kad jie yra priešingose žmogaus evoliucijos poliuose. Religija vystėsi žmonijos evoliucijos pradžioje, o anarchizmas, su jo daugybe formų, – paskutiniame žmonijos vystymosi etape.“
Pritarčiau minčiai, kad anarchizmo vystymasis tęsis tol, kol gyvuos žmonija, tik nepritarčiau minčiai, kad anarchizmas ir religiškumas yra priešinguose žmonijos vystymosi poliuose. Man atrodo, kad jie yra greta ir kartais susiliečia bei persipina ar konkuruoja bei susipriešina. Ir anarchizmas, ir žmogiškasis religiškumas – nuolatinis kitimas, begalinis savo jungtimis, formomis ir apraiškomis. Kalbėdama apie žmoniškąjį religingumą, turiu omenyje ne bažnytines struktūras, bet žmogaus pastangas suprasti savo būtį ir save būtyje.
Nuoširdus noras surasti kelią į tiesą nuveda žmogų į begalines transcendentines paieškas su daugybe neatsakomų klausimų arba padaro žmogų idealistu, norinčiu pakeisti pasaulį, padarant jį geresnį. Žmogus tampa ir aktyviu anarchistu, ir savotišku eretiku, ieškančiu pažinimo. Anarchizmas – kaip gyvasis vanduo, teikiantis gyvenimą, bet neduodantis aiškių ir fundamentalių atsakymų. Štai randi atsakymą, o jau ryt jis pasensta, ir reikia ieškot naujo, ir taip be galo... Lygiai taip pat yra ir dvasinėse tiesos paieškose.
Gal tai ir yra amžinybė? Dažnai užduodu sau šį klausimą. Tik iškart kyla kitas dualistinis klausimas: tai gėris ar blogis, amžinas rojus ar amžinas pragaras?
Kieno pusėje Dievas, jei jis yra? Mūsų utopistų, idealistų, kurių sielos kaip išlietas vanduo, o gyvenimai kaip chaosas ir audros, ar dešiniųjų fundamentalistų, kurie šaukia: Christo Rey! – „Tegyvuoja Kristus Karalius!“ arba choru giedodami Ave Maria kyla į kruviną kovą UŽ fašizmą, monarchiją, galią ir turtą, kaip tai vyko Ispanijos pilietiniame kare...
Ir ką išgyveno Buenaventura Durrutis, kai ištarė „Geriausiai apšviečia deganti bažnyčia“? Transcendentinę eretiko ekstazę ir suvokimą, kad dieviškumas yra žmoguje ir kad visi išoriniai bei materialūs dievo namai yra tik tamsos tvirtovės, o gal jis buvo tik paprastas fizinis keršto įrankis?
Kurioje pusėje gėris? Ar pažemintųjų gynėjų, ar galios turėtojų? Kas yra arčiau Tiesos ir Šviesos? Dešinių pažiūrų istorikai bet kokį gaivališką maištą ar revoliuciją įvardina kaip „juodųjų jėgų ar raudonojo teroro“ siautėjimą, bet įdomu, kaip jie aprašytų Jėzaus Kristaus veiklą, jei į jo veiklą žvelgtų iš fundamentalistinių pozicijų?
Įsivaizduokime skelbimą su politinio nusikaltėlio nuotrauka ir prierašu apačioj: „Ieškomas valstybei pavojingas nusikaltėlis, raginantis nemokėti mokesčių, griauti šventyklas, atsisakyti turtinės nelygybės ir kurstantis maištus prieš esamą tvarką. Pavojingos sektos (organizacijos) lyderis. Apsirengęs skurdžiai. Tvirtina esantis dailidės (valstiečio, darbininko) sūnus.“
Tai apie Kristų, bet tinka apibūdinti ir B. Durruti, ir N. Machno, ir M. Bakunino ir E. Debordo veiklai bei santykiui su valstybėmis ir pasaulio galiomis.
Ir kai matau šiuolaikinę dvasininkiją, ištvirkaujančią su pasaulio galingaisiais, iškilmingai laiminančią ir šventinančią (priminsiu, kad žodis „šventinti“ religinėje sampratoje reiškia „pašvęsti Dievui“) bankus, prekybos centrus ir akmeninius stabus pasaulio galingiesiems, niekaip neįsivaizduoju šalia jų Jėzaus. Gal aš klystu, gal mano suvokimas apie dvasinius dalykus yra klaidingas, gal tikrai Dievas yra už galinguosius...
„Anarchistai niekada nelaimėjo“, – dažnai girdžiu tokią repliką. „Jus visi apgauna“... Ir tikrai, kam reikalingi utopijų kūrėjų, laisvės sūnų ir dukterų gyvenimai bei aukos šiame pasaulyje, kuriame laimi materializmas, galia ir pinigai? Pasaulyje, kuriame dominuoja tie, kurie nieko neklausinėja, o tiesiog paklūsta ir fanatiškai tiki. Jų tikėjimui apibūdinti aš net nesiryžčiau taikyti paklusnių avelių metaforos, man fundamentalistų tikėjimas panašesnis į šlykščiausią žmogiško savanaudiškumo apsireiškimą, o maldos „Už tautą“, „Už dorą“, „Už šeimą“ – į girtos vištos kudakavimą. Keisčiausiai, kad jie taip kudakuodami laimingai ir sočiai gyvena. Net kažkada kilo tokia mintis, kad šiame pasaulyje laimingi tik kvailiai.
Nors ko čia stebėtis, net Ekleziaste (1.13) parašyta: „Kur yra daug išminties, ten yra ir daug sielvarto; kuo daugiau išminties, tuo daugiau kančių.“ Kartais pavydžiu fundamentalistams, konservatoriams, materialistams, kaip jiems paprasta gyvent tose hierarchijose ir kiek nedaug jiems reikia atsakymų, o ir visi jų atsakymai nekintantys, na gal truputį pašvinkę ir papuvę, bet aiškūs. Viską galima suskaičiuot ir nupirkt, net ir išganymą, bent tą, kuris parduodamas.
Ir kodėl mes, anarchistai, „vaikštom ledu“ rizikuodami viskuo? Ir kodėl net krikščionis anarchistas rizikuoja tapti eretiku ir atstumtuoju dėl socialinių idealų? Dėl lygybės, dėl žmonių brolybės? Ir kodėl mes, ieškodami atsakymų ir vis vargindami kūną prie knygų, nesugebame atlyžti ir atsikratyti idealizmo, nes juk kiekvienas perskaitėme, kad visos utopijos buvo sunaikintos? Visos anarchistinės respublikos buvo pasmerktos šio pasaulio galingųjų, tad kodėl mes stojam į pusę tų, kurie niekad nelaimi?
Mačiau ir aš degančią bažnyčią, ir nors gaisro aplinkybės kitos, galiu patikinti, kad įspūdis neišdildomas. Įvykiai po to gaisro patvirtino, kad Buenaventura Durrutis buvo teisus, – hierarchinių bažnytinių struktūrų pastatai suteikia šviesą tik degdami.
Tąsyk supratau, kad turtuoliai iš žmonių paima viską: laiką, sveikatą, turtą ir net Dievą, uždarydami jį į savo paauksuotus pastatus. Tąsyk pagalvojau, kad pats Dievas leido tai bažnyčiai sudegti, tiksliau, leido pasireikšti visiškam bukumui ir hierarchinių bažnyčių šventikų luomo arogancijai.
Ištvirkaudami su valdžia ir kvailindami žmones, jie yra bendradarbiai kitų hierarchinių struktūrų, kurios reikalingos materialiam turtui sukaupti ir jį išlaikyti, o vėliau žarstant trupinius pavergti pasaulį. Hierarchijos visiškai nesusijusios su tuo, kas žmogiška ir dvasiška. Juk tikra draugystė, užuojauta, broliška pagalba negali būti tarp skirtingo luomo žmonių, nes antraip tai arba vergystė, arba tironija.
Visad man buvo keistas paradoksas, kad bažnyčios, skelbiančios apie dievišką žmogaus prigimtį, iš paskutiniųjų palaikė vergovę, o Apšvietos amžiaus ateistai, kildinę save iš beždžionių, siekė išlaisvinti žmones iš gyvuliškos vergijos. Kaip tai suprasti? Ir kur rasti pateisinimą žmonių engimui ir niekinimui? Biblijoje?
Anarchizmas – pažinimo ideologija. Suprasti pasaulį, pamatyti tikrąjį jo veidą ir apie tai papasakoti kitiems. Anarchistų tikslas – hierarchijų griovimas, kuris lygus materialinių santykių griovimui dėl dvasinių. Esame ir būties revoliucionieriai, nes mūsų kova yra ir dvasinė.
Pabaigai – vieno mėgstamo mano rašytojo palinkėjimas: „Žmonės pasidalinę į dvi gentis, vieni – amžini dievakūriai, kiti – amžinieji netvarių siekių vergai, trokštantys valdyti žmones ir visą Žemę. Jie užgrobė valdžią, kad įtvirtintų Dievo egzistenciją anapus žmogaus, Dievo – žmonių priešo, teisėjo ir Žemės valdovo. Subjaurojo jie Kristaus veidą, atmetė Jo priesakus, nes gyvasis Kristus yra prieš juos, prieš žmogaus valdžią artimui savo.“ (M. Gorkis).
