Laisvė – lyg ir privaloma tema, kuria tūlam lietuviui tiesiog būtina postringauti laikotarpiu tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11–osios. Tačiau šis straipsnis ne apie tai. Na, bent jau ne visai apie tai.
Ar pagalvojote kada nors, už ką iš tikrųjų esame baudžiami, kai policininkas skiria baudą už vairavimą neužsisegus saugos diržų? Ko mes nesaugome, kam sukeliame grėsmę tokiu savo elgesiu? Pagaliau, kieno turtą niokojame, ar kieno nuosavybę potencialiai grasiname pažeisti? Gal nuo to, kad tas diržas prisegtas, saugiau pasidaro kitiems eismo dalyviams? Pavyzdžiui, kitų automobilių vairuotojams ar keleiviams? Kitiems asmenims, važiuojantiems drauge su mumis? O gal šaligatviu skubantiems praeiviams? Galbūt dar kam nors nepaminėtam?
Ne, ne ir ne! Saugos diržai nesaugo nė vieno iš išvardytų žmonių gyvybės ar sveikatos, juo labiau nesaugo jų turto ar garbės. Pagaliau, jie ir nėra tam skirti. Saugos diržo paskirtis – avarijos atveju apsaugoti vieno vienintelio asmens gyvybę – to, kuris jį segi. Taigi, šiuo atveju – jūsų. Ar dabar aiškiau, už kokį „nusižengimą“ gavote baudą? Nagi už tai, kad nesaugojote, savo gyvybės. Įsiklausykite – SAVO !!!
Tačiau su tuo, kas mano – ką noriu, tą darau, pagal savo kultūringumo laipsnį, ar ne? Sakykime, su man priklausančiu muzikos instrumentu: noriu - groju, noriu – vinis į jį kalu ar sukūrenu krosnyje. Mano turtas – kaip noriu, taip tvarkausi, o pagal tai, kaip tą darau, suprantama, esu aplinkinių vertinamas - gerbiamas arba ne, bet čia jau kita tema. Tuo tarpu pati laisvė elgtis su savo nuosavybe kaip tinkamam turėtų būti nekvestionuojama. Dažniausiai taip ir yra, kai kalbama apie nereikšmingas smulkmenas – niekas labai neaiškina, ką daryti, sakykime, su kiaušiniais: nori – kepkis kiaušinienę, nori – virkis, nenori – apskritai išmesk. Tavo reikalas, kol nemėtai jų į praeivius. Tai yra, kol savo veiksmais neįlendi į kito asmens erdvę ir nepažeidi jo nuosavybės. Bet taip tik su smulkmenomis, kurios gana nereikšmingos, o jas kontroliuoti per brangu, kad būtų verta. Kas kita – gyvybė!
Štai čia visu bjaurumu ir atsiskleidžia mūsų proto trūkumas. Pasirodo, vieni kitus laikome ir esame kitų laikomi tokiais kvailiais, kuriems patikėti jų pačių gyvybių tiesiog negalima. Dievas aiškiai apsiriko suteikdamas mums pasirinkimo laisvę. Be to, jo tikriausiai nėra. Taigi, rūpintis žmogaus gyvybe turi imtis kažkas didelis ir protingas. Kažkas toks, kas geriau žino, ko mums – kiekvienam iš mūsų – reikia. Ir kas gi tai? Valstybė, Didysis Brolis. Tai ji – sąlyginis ir mūsų pačių išsigalvotas monstras, manipuliuodama tokiomis sąvokomis kaip „kolektyvinis protas“ ar „bendras susitarimas“ ir panašiai, mums palaimingai tylint, atima iš mūsų mus pačius. Juk su žmogumi, kuriam nepriklauso jo paties gyvybė, jau galima daryti ką tiktai nori – čia tik technikos, tik manipuliavimo priemonių reikalas.
Tai tas ir vyksta. Juo labiau, kad visa tai daroma „mūsų pačių labui“. Sakysite – ne? Kažkodėl esu visiškai tikras, kad ne vienas skaitytojas, perskaitęs straipsnį iki šios vietos, pagalvos, jog tie saugos diržai vis dėl to yra geras dalykas ir dažnokai išties išsaugo gyvybes. Taip, gali būti, kad dalykas išties neblogas, gali būti, kad išsaugo – tačiau kaba juk ne apie saugos diržų gerumą, o apie tai, kad mes privalome saugoti savo pačių gyvybę kažkieno kito sprendimu ir gal net prieš savo valią. Blogybė ta, kad sutinkame, jog kažkas kitas gali elgtis su mūsų gyvenimais ir gyvybėmis prieš mūsų valią, nurodyti mums, kad privalome gyventi ne savo, o kažkieno kito sprendimu. Ne apie Dievą čia kalbu, o tik apie Didįjį Brolį. Norintiems susivokti geriau, labai rekomenduočiau paskaityti Dž.Orvelą, bet ne palyginti linksmą „Gyvulių ūkį“, o „1984”. Linkiu drąsos skaitant.
Tuo tarpu ir toliau būsime baudžiami už tai, kad nesaugome savo gyvybės – to „valdiško turto“. Iš pažiūros smulkmena – saugos diržai. Prisisegei – ir gyvenk sau nesukdamas galvos. Tačiau tas „prisisegei“ kaip tik ir reiškia, kad tu, žmogau, privalai gyventi net ir tada, kai tas gyvenimas tau yra ištisai primestas, kai tu negali pasirinkti praktiškai nieko, kai tau aiškinama, ką tu privalai daryti ir ko ne, kai tavo laisvės ribos yra nubrėžiamos „iš viršaus“ menamai protingesnių už tave. Tarsi laisvė galėtų būti ribojama kuo nors kitu, išskyrus sąmoninga atsakomybe už pasekmes.
Tačiau gyvename totalaus absurdo karalystėje ir atrodo, kad dar bent kelioms kartoms jo tikrai pakaks. Beje, žodis „karalystė“ čia anaiptol nereiškia Jos Didenybės valdų ar kokios nors konkrečios geopolitinės erdvės. Keisčiausia ir liūdniausia, kad šita Didžiojo Brolio „teisė“ egzistuoja praktiškai visur – tiek Sovietų Sąjungoje, kuri gal ne mažiau už Kiniją atitiko minėtoje Dž. Orvelo knygoje aprašytą pasaulį, tiek ir demokratijos lopšiu besiskelbiančiose Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiek ir praktiškai bet kur kitur, kur žmogui nepripažįstama teisė pačiam rinktis – gyventi jam toliau ar ne?
O juk neigiant tokį žmogaus pasirinkimą ir net pripažįstant jį nusikaltimu, įsigeidus jau praktiškai galima jį versti gyventi bet kokiomis sąlygomis ir neklausiant nuomonės. Karo atveju taip visada ir daroma. Beje, karai, kaip taisyklė, sutelkia visuomenę. „Priešas“ yra labai stiprus telkiantis veiksnys, tuo pačiu beregint nuneigiantis individualumą ir asmenį, o iškeliantis visuomenės viršenybę ir įteisinantis kolektyvizmą ir prievartą. Istorijoj, ko gero, nėra buvę priešingų pavyzdžių. Sutikite – tai kur kas rimčiau negu saugos diržai. Tačiau principas juk tas pats...
Todėl neužsimiršk, žmogau, nes tavo gyvenimas nepriklauso tau, o Didysis Brolis tave akylai stebi, žinoma, tavo paties labui, neišmanėli tu. Šį faktą lengvai galima pasitvirtinti kaskart, šalia vos ne visur esančių vaizdo kamerų pasiskaitant užrašą „for your own protection“ – jūsų paties saugumui. Tuo būdu kalėjimas tampa pačia saugiausia vieta. Štai todėl ir parašiau šį straipsnį.
