Pagrindinis profesionalių moralistų trūkumas – kvailumas. Jiems nederėtų žengti už emocinio lauko ribų ir juo labiau nederėtų siūlyti visokiausių racionalizacijų. Vien dėl to, kad nekeltų sau gėdos. Štai, pavyzdžiui, ištraukos iš tipinio profesionalaus moralisto ataskaitos:

„Iš esmės šiandien susiklosčiusį žiniasklaidos (bent jau televizijos) finansavimo mechanizmą iš reklamos, paremtos reitingų sistema, reikia pripažinti ekonomiškai neefektyviu ir funkciškai neatitinkančiu nacionaliniams interesams. Be to, nuo 1990-ųjų dėl tam tikrų istorinių aplinkybių reklama mūsų šalyje užėmė ideologijos nišą masinėje sąmonėje. Daugiausia dėl to šiuo metu vyksta giluminis jaunimo polinkių perorientavimas nuo nematerialių vertybių prie materialių. Šiuolaikinė Rusijos žiniasklaida formuoja naują asmenybės tipą, stovintį keliais evoliucijos laipteliais žemiau už tipišką sovietinės epochos žmogų“.

Konstruktyvi šio pasisakymo vertė artėja prie nulio. Palikus šone absurdišką išvadą apie žiniasklaidos finansavimo per reklamą neefektyvumą, verta pastebėti, kad apeliacija į homo sovieticus moralę taikoma auditorijai, pamiršusiai sovietinį laikotarpį.

Vartojimo ideologija buvo sukurta būtent tada. Pakanka prisiminti posakį „gauti pagal blatą“. Arba tai, kad visi „gero gyvenimo“ įrodymai apsiribodavo prestižinių prekių turėjimo faktu – nuo čekiškos sekcijos ir servizo „Madona“ iki deficitinių knygų, kurios dažnai net nebūdavo atverčiamos. Márquezas bičiuliavosi su Maurice Druonu, soft-porno filmai „Anželika ir karalius”, „Anželika ir žiurkėnas”, „Anželika ir kiti kiaušinių nešiotojai” – su Johnu Galsworthy. Juos siejo ne teksto kokybė, o deficitiškumas.

Materialinė gerovė buvo sakralizuojama ir dėl to virto tabu eiliniam žmogui. Tai, kas leistina akademikui, nebuvo leista inžinieriui: negalima gyventi geriau už rangu aukščiau stovintį žmogų. Materialumas buvo smerktinas viešai ir siektinas savųjų ratelyje.

Pagrindiniai tos pačios D. Doncovos skaitytojai yra žmonės, išauklėti sovietiniais laikais. Šis faktas akivaizdžiai paneigia tezę apie aukštesnį homo sovieticus kultūrinį išsivystymą. Didysis teatras milijonams į komandiruotes atvykusių žmonių buvo tik tarpinė stotelė Maskvos pirkinių saraše: nupirkti žmonai liemenuką, sūnui – mandarinų, viršininkui – konjako, visiems likusiems – dešros, o po to pasnausti migdant „Pikų damos” garsams.

Taip pat keista, kad aukštų moralinių idealų entuziastai nesupranta paprasto dalyko: visas masių lojalumas valdžiai remiasi materialine gerove. Minios intelektas apibrėžiamas pačiais primityviausiais jos nariais, o ne saujele intelektualų. Suteikė valdžia galimybę nusipirkti butą, nors ir išsimokėtinai – vadinasi, valdžia gera. Suteikė galimybę sočiai paėsti – ko mums daugiau reikia? Vien dėl to žmonės pakenčia ir valdžios savivalę, ir teisinės visuomenės nebuvimą, nusižengia savo įsitikinimams ir užsimerkia prieš svetimas bėdas.

Jei vertybės pasislinks į nematerialių dalykų pusę, pagrindinis dabartinės visuomenės valdymo svertas išnyks. Vartojimo ideologijos priešininkams derėtų prisiminti, kad revoliucijos visų pirma suryja pačius revoliucionierius. Tada jie nebebus jokie akademikai, nebeturės vilų ir automobilių, niekas nebesuteiks jiems tribūnos patosiškoms kalboms – ateis žmonės, labiau tinkantys šiandienos ideologijai. Nerūstinkite didžiojo Jogurto, brangieji moralistai. Paskęsite.

Vertėjo pastaba: Manau, kad „didžiojo Jogurto” metafora šiuo atveju ironiškai žymi inertišką žmonių masę, kuriai apatinė Maslowo piramidės pakopa yra gyvenimo prasmės viršūnė. „Didžiuoju Jorgurtu” galima vadinti anuometinį proletariatą ir šiandieninę buržuaziją.